Visa meno ir literatūros istorija rodo, kad nuostabiausi žmogaus dvasios kūriniai beveik visuomet būdavo sutinkami nepalankiai ir tol likdavo pasmerkti, kol atsirasdavo šviesesnių protų, ir šiems jie atsiverdavo; tada tie išmaningi, naujų galimybių žmonės iškeldavo tų kūrinių vertę iki tokios aukštumos, kurioje jie paskui, taip išgarsėję, likdavo visam laikui.