Darbas

– Tada kam mes išvis dirbame, sušuko jis, – jeigu viską galima burtais padaryti, ką nuveikiame rankomis!
– Na taip, – sutiko Tonda, – bet įsivaizduok, kaip greit toks gyvenimas įgrįstų! Be darbo ilgainiui nusibosta – netrukus išeitum šunims šėko pjauti. 

Jei kas tarnaitę plūsta akyse ponios,
Pažeidžia šeimininkės teisę įžūliai;
Jai vienai leista tik pagirt, kuri verta,
O kai prireiks – nubausti nusižengusią. 

Žmonėms, gyvenantiems iš fizinio darbo, galas. Jie nereikalingi. 

... darbas apsaugo mus nuo trijų didžiųjų blogybių: nuobodulio, ištvirkimo ir neturto. 

Tas primygtinis kalbėjimas apie profesionalų darbą lyg apie kokį stebuklą verčia manyti, kad žmonės dažniausiai dirba prastai.  

Niekad nebegalėti dirbti! Niekad - niekad! Būti gyvu lavonu! 

Gyvenimo džiaugsmas - ir darbo džiaugsmas. O juk, tikrai sakant, tai tas pat. 

Žmonės mėgsta būti nuomojami. Jų sugebėjimai tampa naudingi ne jiems patiems, o tiems, kuriems jie parsidavė į vergiją: juose apsigyvena ne jie patys, o jų nuomininkai. 

Pagalvoju, ar tik šioje kelionėje mums nereikėtų apmąstyti žmogaus atsiskyrimo nuo jo veiklos - gal tada priartėtume prie paslapties, kas gi, po perkūnais, įvyko su dvidešimtuoju amžiumi. Nenoriu skubėti. Skuba jau savaime būtų žalingas dvidešimtojo amžiaus bruožas. Kai nori ką nors paskubinti, vadinasi tau tai nėra įdomu ir sieki griebtis ko nors kito. O aš noriu gilintis iš lėto, bet ir atsidėjęs, ir iš širdies. 

Nenutuokiu, kodėl gi jie turėtų dirbti atžagariais nagais. Ir aš pamėginau ir vėl atsiminti tas dirbtuves, tą košmarišką vietą, bandžiau prisiminti ką nors, iš ko visa tai galėtų rastis. Radijas. Štai kur siūlo galas. Negali rimtai susikaupęs dirbti ir tuo pat metu klausytis tau kažką blerbenčio radijo.