Pagalvoju, ar tik šioje kelionėje mums nereikėtų apmąstyti žmogaus atsiskyrimo nuo jo veiklos - gal tada priartėtume prie paslapties, kas gi, po perkūnais, įvyko su dvidešimtuoju amžiumi. Nenoriu skubėti. Skuba jau savaime būtų žalingas dvidešimtojo amžiaus bruožas. Kai nori ką nors paskubinti, vadinasi tau tai nėra įdomu ir sieki griebtis ko nors kito. O aš noriu gilintis iš lėto, bet ir atsidėjęs, ir iš širdies.