Pirsig, Robert M.

Šiais laikais niekuo nesu tikras. Gal būt todėl aš tiek daug šneku. 

Dabar kiekvienas gali manytis esantis artimas. Ir kiekvienas taip manosi. Skirtumas tik toks, kad kadaise tu gyvenai tarp artimųjų, gimdavai giminės glėbin. Dabar tai tik apsimestinis požiūris, kaip mokytojų pirmąją mokslo metų dieną. Bet ką jie iš tikro žino apie artumą, jie, kas nėra artimieji? 

Jeigu kas nors yra nedėkingas ir tu jam tai pasakai, – tu jį viso labo pasmerkti. Nieko neišspręsdamas 

Pagalvoju, ar tik šioje kelionėje mums nereikėtų apmąstyti žmogaus atsiskyrimo nuo jo veiklos - gal tada priartėtume prie paslapties, kas gi, po perkūnais, įvyko su dvidešimtuoju amžiumi. Nenoriu skubėti. Skuba jau savaime būtų žalingas dvidešimtojo amžiaus bruožas. Kai nori ką nors paskubinti, vadinasi tau tai nėra įdomu ir sieki griebtis ko nors kito. O aš noriu gilintis iš lėto, bet ir atsidėjęs, ir iš širdies. 

Nenutuokiu, kodėl gi jie turėtų dirbti atžagariais nagais. Ir aš pamėginau ir vėl atsiminti tas dirbtuves, tą košmarišką vietą, bandžiau prisiminti ką nors, iš ko visa tai galėtų rastis. Radijas. Štai kur siūlo galas. Negali rimtai susikaupęs dirbti ir tuo pat metu klausytis tau kažką blerbenčio radijo. 

… fiziniai nepatogumai atrodo svarbūs tik tais atvejais, kai esi be nuotaikos.