Aistros

Nugalėti geismą - aukščiausia kiekvieno vyro ar moters egzistencijos pastanga. Nenugalėjęs geismo, žmogus negali tikėtis valdyti save ... Valdyti viską nevaldant savęs būtų apgaulinga ir nuviltų kaip spalvotas žaislinis mango vaisius - gražus pažiūrėti, bet viduje netikras ir tuščias. Dideli tikslai reikalauja dvasios pastangų ir jėgų. Dvasios galybė ateina iš Dievo malonės, o Dievo malonė niekada nenužengia ant tų, kurie vergauja geismui. 

Jei mūsų nelaikytų aistros, tai viena savaitė ir šimtas metų būtų tas pat. 

... žmogus, kamuojamas pavydo, neapykantos, godumo ir garbės troškimo, niekaip negali rasti ramybės. Nei pati ramiausia vieta, nei gaiviausi ir labiausiai raminantys gėrimai nieko nepadeda tam, kieno širdis neatsikratė aistrų naštos. 

Grynai juslinį jaunuolio instinktą vaizduotė transformavo ir pavertė tuo, kas pačiam jaunuoliui atrodė tolima bet kokiam juslingumui, ir kaip tik dėl to ši aistra itin pavojinga. Kaip tik tos aistros, dėl kurių kilmės mes patys save apgaudinėjam, labiausiai mus kankina. Mūsų silpniausi motyvai tie, kurių prigimtį suprantame.  

Beribė geismo laisvė neigia kitą žmogų ir atsisako bet kokio gailesčio. 

Iš pradžių kiekviena aistra silpna, vėliau pati save kursto ir augdama kaupia jėgas. Jos neprisileisti yra lengviau, negu atsikratyti. 

Kaip bandančiam užgniaužti meilę žmogui reikia vengti bet kokių mylimo kūno prisiminimų, nes niekas neatsigauna lengviau už meilę, taip ir norintis atsisakyti visų ankstesnių troškimų turi nusukti akis ir ausis nuo to, kas palikta. 

Žinok, kad tik tada būsi laisvas nuo visų geismų, kai prašysi dievą tik to, ko galėsi prašyti garsiai. 

... riba būtent ir yra aistros kančia, nors drauge ir jos sukurstymas. 

Kai kraujas kunkuliuoja, tai širdis
Nešykšti niekad priesaikų liežuviui.