Prigimtis

... daugumos žmonių prigimtis bankrutavo; jie negali patenkinti savo pačių poreikių, jų troškimai visiškai neatitinka jų praktinių galimybių, todėl jie dieną ir naktį nepaliaujamai lankstosi ir maldauja. Mūsų namų ūkis elgetiškas; savo meną, profesiją, vedybas, savo religiją mes ne patys pasirenkame, mums juos parenka visuomenė. Mes esame salonų kareiviai, o nuožmios lemtingos kovos, kurioje gimsta tvirtybė, mes vengiame. 

Mat, prigimtis, tolydžio augdama,
Brandina ne tiktai stiprybę kūno, -
Jo rūmui augant, auga mumyse
Ir dvasios reikalavimai ir proto. 

... vieno žmogaus likimas yra niekuo ne geresnis nei kito, nes kiekvienas žmogus privalo gerbti tai, ką nešioja savyje. 

Sakysite, tai buvo juodieji viduramžiai. O dabar juk gyvename šviesos amžiuje. Niekas raganų nedegina... Tačiau žmogaus prigimtis nuo to laiko nė kiek nepasikeitė. O kas joje svarbiausia? Kūrybiniai ieškojimai. Nežinomų tolių siekimas. Sugebėjimas mylėti, prieraišumas prie šeimos. Ir dar - baimės jausmas: bijome mirties, ligų, skausmo, artimųjų netekties, vienatvės, pasiklysti, būti užpulti, pasenti... 

Yra keturios prigimčių rūšys: medžiai, gyvūnai, žmonės, dievas. 

Veržtis prie naudingų dalykų yra natūralu, natūralu ir vengti priešiškų. Prigimties nurodyta eiga vyksta be jokio vadovaujančiojo mąstymo, be išankstinio ketinimo. 

 Gimęs vaikas paveldi tūkstančius metų trukusio dvasios ir vaizduotės triūso vaisius.

Prigimtis man liepia būti naudingam žmonėms.

Kiekvienam naudinga gyventi pagal savo paskirtį ir prigimtį.