Gyvybė

Tuomet jis man tarė: „Pranašauk dvasiai, pranašauk, marusis, ir jai sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų'“. Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.
(Ezekielio knyga 37:9-10) 

Žmogaus gyvybės alsavimas yra VIEŠPATIES lempa,
apreiškianti visas jo būties gelmes.
(Patarlių knyga 20:27)  

Teisus elgesys gyvybės medis,
o smurtas atima žmonių gyvastį.
(Patarlių knyga 11:30)  

Tau veidą paslėpus, jie nerimsta,
o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta –
sugrįžta atgal į dulkes.
Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, –
tu atnaujini žemės veidą.
(Psalmynas 104:29-30) 

Visų gyvių, kurie yra subrendę, nesuluošinti ir neatsiradę savaime, natūraliausia veiksena yra gimdyti kitą panašią į savebūtybę, pavyzdžiui, gyvūnui – gyvūną, augalui – augalą, tam kad jie dalyvautų kiek galėdami tame, kas amžina ir dieviška; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia ir į kurį nukreiptas jų įgimtas veiklumas.

Gyvybe mes vadiname mitimo, augimo ir nykimo procesus, kurie vyksta savaime.