Aristotelis

Žmonės būna blogi dėl malonumų ir skausmų, kai jų siekia ar vengia, be to, siekia ir vengia ne to, ko reikia, arba kada nereikia, arba ne taip, kaip reikia, arba kokia kita prasme netinkamai.

... žmogus iš prigimties yra skirtas bendruomenei.

Didis žmogus (...) negalėtų prisitaikyti prie kito žmogaus gyvenimo būdo – nebent tik prie draugo, nes tai vergiška. Todėl visi pataikūnai yra vergiški, o visi žemi žmonės – pataikūnai.

Kai piliečiai gyvena santarvėje, teisingumas nereikalingas, bet jeigu jie yra teisingi, tai jiems dar reikia draugystės, ir didžiausias teisingumas yra draugiškumas.

... sugedusiose santvarkose ir tiesingumo, ir draugystės būna mažai, o mažiausiai būna blogiausioje santvarkoje: tironijoje beveik nebėra draugystės arba jos labai maža, nes ten, kur valdovas ir valdiniai neturi nieko bendro, nebūna ir draugystės – panašiai kaip amatininkui įrankis nėra draugas ar sielai – kūnas, ar šeimininkui – vergas...

... žmogus iš prigimties yra skirtas bendrijai ir gimęs gyventi kartu su kitais.

... niekas nėra laikomas blogu žmogumi, jeigu jis, priešingai proto sprendimui, nesusivaldo ir per smarkiai siekia kurio nors iš tų dalykų, kurie iš prigimties yra vertingi ir kilnūs, pavyzdžiui, jei kas labiau negu dera rūpinasi garbe arba vaikais, arba tėvais, nes tai visi geri darbai, ir žmonės, kurie jais rūpinasi, yra girami.

Gėrybės yra skirstomos į tris rūšis: į vadinamąsias išorines, į sielos gėrybes ir kūno gėrybes. Iš jų sielos gėrybes mes laikome aukščiausiomis ir gėrybėmis tikrąja to žodžio prasme, o sielos veiklą ir darbą priskiriame prie sielos gėrybių.

... visi labiau myli tai, ką įsigijo didelėmis pastangomis...

Kai malonumas prisideda prie kurios nors vertybės, pavyzdžiui, prie teisingo ir santūraus elgesio, ji pasidaro dar vertingesnė.