Mirtis

Žmogus silpnas, todėl visada bando nuo savęs nuslėpti didžiąją Mirties tiesą. Jis nesuvokia, jog tiktai ji skatina gyvenime atlikti pačius didžiausius darbus. Žmogus bijo nuklysti į tamsą, jį siaubingai gąsdina nežinomybė, ir tą baimę įmanoma įveikti tik nepamirštant, kad jo dienos suskaičiuotos. Žmogus nesupranta, jog, susitaikęs su Mirtimi, sugebėtų ryžtis didesniems darbams, pasiekti nepalyginamai didesnių pergalių savo kasdieninėje kovoje, nes neturi ko prarasti - Mirtis neišvengiama ... Vis dėlto, kai išeina kalba apie Mirtį, mes negalime nusikratyti senų prietarų, nes nesuvokiame, jog tai dar viena Agapės apraiška. 

... vaikai apie mirtį galvoja žymiai daugiau, negu apie tai įsivaizduoja suaugę žmonės. Tačiau be baimės, būdingos suaugusiesiems. Manoma, kad mirties baimę vaikai perima iš suaugusiųjų pasaulio. Vaikų emocinės reakcijos į mirtį stiprumas tiesiogiai priklauso nuo vaiką supančių suaugusiųjų reakcijos, nerimo, susijusio su mirtimi.

Ką darome, kai mūsų mylimi žmonės atsiduria mirties akivaizdoje, o mes gyvename ir dirbame toliau? Galėtume leistis į svarstymus apie mūsų daliai tekusią neteisybę, liūdesį, baimę, bet visų pirma turime pagalvoti apie mirštančiuosius. Mums privalu būti su jais. Neleiskime niekam mirti vienišam. Nesvarbu, kad mūsų gyvenimas perdaug kontrastuoja su mirtim, darykime tai, ko mirštantieji patys jau nebegali. Jei jie bando kaip nors susitaikyti su artėjančia baigtimi, mums nebūtina sakyti gražius žodžius. Paprasčiausiai pabūkime su jais, galbūt palaikymas už rankos vertesnis negu paguodos žodžiai. Mirtis gali būti čia pat – kiekviena akimirka brangi.

Tyrimai patvirtina, kad kalbėjimas apie mirtį su draugais ir artimaisiais, nesukelia naujų baimių. Atvirkščiai, baimė stiprėja, kai žmogus negali apie ją kam nors papasakoti. 

Mirties baimė gali dominuoti viename iš lygmenų: kūniškame, asmenybiniame, socialiniame, dvasiniame.
Kūniškame lygmenyje, baugina fizinės kančios, kūno praradimas. Asmenybiniame – baimė kad mirs, išnyks savasis „Aš“. Socialiniame lygmenyje pasireiškia baimė būti našta kitiems, tapti priklausomam nuo kitų, išsiskirti su artimaisiais po mirties. Dvasiniame – baimė dėl nežinios apie pomirtinį gyvenimą. Tikėjimas, gyvenimo ir mirties filosofijos turėjimas mažina mirties baimę. Mirties baimę sumažinti padeda atviras, kiek jis gali būti prieinamas konkrečiam žmogui, atsakymas, į konkretizuojantį mirties baimę klausimą – kas labiausiai baugina mirtyje ir kodėl? 

Kai žmogus nedalyvauja mirštant artimajam, į atmintį įsirėžia pranešimo apie mirtį momentas. Netekusysis tokiais atvejais beveik visuomet sieks sužinoti – kaip mirė artimasis, ar jam skaudėjo, ar jis kankinosi, ką prieš mirtį jautė, ką kalbėjo? Šios informacijos vėliau ar anksčiau reikia kiekvienam žmogui, nes ji padeda praeiti, išgyventi vieną iš netekties etapų – artimojo mirties momentą. 

Gyvename kultūroje, kurioje nenorima matyti mirties, baigtinumo, kurioje siekiama išlikti amžinai jaunais ir sveikais. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, o juos – sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė. Šiems jausmams išreikšti ir priimti mūsų kultūroje liko labai mažai erdvės. Mažėja papročių, ritualų, kuriais buvo galima remtis išgyvenant netektis. Žmonės vis dažniau pakeičia (slopina) jausmus daiktiniais santykiais, maistu, vaistais. Taip jausmai tampa neišgyvenami, ir įvykus netektims sukelia itin skaudžius padarinius – ligas, sutrikusius santykius, savasties praradimą, uždaro ateities perspektyvos matymą. 

... paskutinę sekundę prieš mirtį kiekvienas suvokia tikrąją savo gyvenimo prasmę. Ir kaip tik tą akimirką gimsta Pragaras arba Rojus. 

Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas – ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol vėjas palengva nurėkš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žemėn... Bematant, nepasiekęs net žemės, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarą ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą... 

Dievas ... panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus gyvenimas.