Kai įsimyli – ir beždžionė atrodo graži, kai nemyli – ir nuo lotoso nusisuki.
Senovės kinų išmintis
 


Gedulas
Mirties bausmė
Netektys Savižudybė Žmogžudystė

Mirtis

Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas – ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol vėjas palengva nurėkš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žemėn... Bematant, nepasiekęs net žemės, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarą ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą... 

(Bredberis, Rėjus. Pienių vynas. Vilnius: Tyto alba. 2007, 151p.)
Balsuoti:
 4.6 (14)
Komentarai (1)
Dievas ... panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus gyvenimas. 

(Coelho, Paulo. Šviesos kario vadovas. Vilnius: Vaga. 2003, 104p.)
Balsuoti:
 4.7 (13)
Komentarai (0)
Mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis, nėra veido, kuris nesutirptų, kaip sutirpsta sapnuoto veido bruožai. Viskas mirtingųjų gyvenime turi vertę - nepakartojamą ir lemtingą. Nemirtingųjų gyvenime, priešingai, kiekvienas veiksmas (ir kiekviena mintis) - tik atbalsis kitų, įvykusių ir neatsekamų praeityje, arba tiksli pranašystė kitų, kurie kartosis ateityje iki šleikštulio. Nėra nieko, kas neatrodytų atspindžiu, pasiklydusiu tarp nedūžtančių veidrodžių. Nieko neįvyksta tik vieną kartą, nieko nėra vertinga savo laikinumu. 

(Borchesas, Chorchė Luisas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, 27p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Merdėjimo privalumas: kai nebeturi ko prarasti, gali rizikuoti į valias. 

(Bredberis, Rėjus. 451 Farenfeito. Kaunas: Jotema. 2006, 91p.)
Balsuoti:
 4.5 (11)
Komentarai (0)
Mes lengvapėdiškai lekiame į bedugnę, pasistatę priešais save ką nors, kas kliudytų ją matyti. 

(Paskalis, Blezas. Mintys. Vilnius: Aidai. 1997, 64p.)
Balsuoti:
 3.7 (3)
Komentarai (0)
Kai mirtis yra didžiausias pavojus, dedi viltis į gyvenimą, bet susidūręs su dar baisesniu pavojumi, dedi viltis į mirtį. 

(Kirkegoras, Sorenas. Liga mirčiai. Vilnius: Aidai. 1997, 46p.)
Balsuoti:
 4.9 (9)
Komentarai (0)
Kur aš, ten mirties nėra, o kur mirtis, ten nėra manęs. Tad kodėl jos bijoti?
[Epikūras

(Yalom, Irvin D.. Gydymas Šopenhaueriu. Vilnius: Vaga. 2006, 15p.)
Balsuoti:
 4.6 (10)
Komentarai (0)
Ne mirties bijome, bet minties apie mirtį. 

(Seneca, Lucius Annaeus. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Tyto alba. 2007, 87p.)
Balsuoti:
 4.3 (7)
Komentarai (0)
... bijome mirti, nors kiekviena akimirka yra ankstesnės mūsų būklės mirtis. 

(Seneca, Lucius Annaeus. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Tyto alba. 2007, 155p.)
Balsuoti:
 4.3 (6)
Komentarai (0)
... visa, kas atrodo žuvę, tik kinta. Ramia širdim turi išeiti tas, kuris grįš. Įsižiūrėk į nuolat sugrįžtančių daiktų kaitos ratą ir pamatysi, jog niekas šiame pasaulyje nedingsta, o tik pakaitomis leidžiasi ir kyla. Vasara praeina, bet kiti metai ją vėl atves, žiema baigiasi, tačiau jos mėnesiai ją vėl sugrąžins. Naktis užtemdo saulę, bet diena ją tuojau vėl atgins. Ir išsisklaidę žvaigždžių takai kartoja nueitą kelią: dalis dangau nuolatos pateka, dalis leidžiasi. Pagaliau baigsiu, pridurdamas: nei kūdikiai, [nei] vaikai, nei pamišėliai nebijo mirties, ir didžiausia gėda, kai protas neduoda tokio romumo, kokį teikia kvailumas. 

(Seneca, Lucius Annaeus. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Tyto alba. 2007, 99p.)
Balsuoti:
 5.0 (7)
Komentarai (0)
Surasta: 85
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis