Mirtis

... nors mirtis fiziškai mus sunaikina, pati mirties idėja gali mus išgelbėti.  

... kito mirtis kiekvienam iš mūsų primena mūsų pačių mirtį. 

Tas, kuris susijaudinimo akimirką nepasiduoda sąmyšiui, be abejonės, ramybės valandomis išsiugdė dvasios tyrumą. Tas, kuris savo mirties valandą nepraranda savitvardos, dar gyvendamas suvokė daiktų esmę. 

Jei grūdas, pasėtas į žemę, nenumiršta, tai lieka vienas. Jei jis miršta, jis duoda gerą derlių. 

Kaip paukštis, ištrūkęs iš lukšto, pakyla,
Taip skirias su kūnu siela. 

Žmogus silpnas, todėl visada bando nuo savęs nuslėpti didžiąją Mirties tiesą. Jis nesuvokia, jog tiktai ji skatina gyvenime atlikti pačius didžiausius darbus. Žmogus bijo nuklysti į tamsą, jį siaubingai gąsdina nežinomybė, ir tą baimę įmanoma įveikti tik nepamirštant, kad jo dienos suskaičiuotos. Žmogus nesupranta, jog, susitaikęs su Mirtimi, sugebėtų ryžtis didesniems darbams, pasiekti nepalyginamai didesnių pergalių savo kasdieninėje kovoje, nes neturi ko prarasti - Mirtis neišvengiama ... Vis dėlto, kai išeina kalba apie Mirtį, mes negalime nusikratyti senų prietarų, nes nesuvokiame, jog tai dar viena Agapės apraiška. 

... vaikai apie mirtį galvoja žymiai daugiau, negu apie tai įsivaizduoja suaugę žmonės. Tačiau be baimės, būdingos suaugusiesiems. Manoma, kad mirties baimę vaikai perima iš suaugusiųjų pasaulio. Vaikų emocinės reakcijos į mirtį stiprumas tiesiogiai priklauso nuo vaiką supančių suaugusiųjų reakcijos, nerimo, susijusio su mirtimi.

Ką darome, kai mūsų mylimi žmonės atsiduria mirties akivaizdoje, o mes gyvename ir dirbame toliau? Galėtume leistis į svarstymus apie mūsų daliai tekusią neteisybę, liūdesį, baimę, bet visų pirma turime pagalvoti apie mirštančiuosius. Mums privalu būti su jais. Neleiskime niekam mirti vienišam. Nesvarbu, kad mūsų gyvenimas perdaug kontrastuoja su mirtim, darykime tai, ko mirštantieji patys jau nebegali. Jei jie bando kaip nors susitaikyti su artėjančia baigtimi, mums nebūtina sakyti gražius žodžius. Paprasčiausiai pabūkime su jais, galbūt palaikymas už rankos vertesnis negu paguodos žodžiai. Mirtis gali būti čia pat – kiekviena akimirka brangi.

Tyrimai patvirtina, kad kalbėjimas apie mirtį su draugais ir artimaisiais, nesukelia naujų baimių. Atvirkščiai, baimė stiprėja, kai žmogus negali apie ją kam nors papasakoti. 

Mirties baimė gali dominuoti viename iš lygmenų: kūniškame, asmenybiniame, socialiniame, dvasiniame.
Kūniškame lygmenyje, baugina fizinės kančios, kūno praradimas. Asmenybiniame – baimė kad mirs, išnyks savasis „Aš“. Socialiniame lygmenyje pasireiškia baimė būti našta kitiems, tapti priklausomam nuo kitų, išsiskirti su artimaisiais po mirties. Dvasiniame – baimė dėl nežinios apie pomirtinį gyvenimą. Tikėjimas, gyvenimo ir mirties filosofijos turėjimas mažina mirties baimę. Mirties baimę sumažinti padeda atviras, kiek jis gali būti prieinamas konkrečiam žmogui, atsakymas, į konkretizuojantį mirties baimę klausimą – kas labiausiai baugina mirtyje ir kodėl?