Mirtis

Matot, esama tokių smagių dalykų, kad žmogui lieka tik juoktis arba numirti. Mirtis juokiantis turėtų būti puikiausia iš mirčių!  

AŠ NEBIJAU MIRTI. Nes gyventi kartais baisiau. 

[M]irčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai. Nes viskas šioje žemėje yra dovanos mums. 

... didžiųjų žmonių paniekoje mirčiai glūdi šlovės troškimas, užtemdantis jiems mirties šmėklą, o eiliniams žmonėms milžiniško jų nelaimėse masto neleidžia suvokti per mažas jų įžvalgumas, dėl kurio jie net mirties akivaizdoje galvoja apie pašalinius dalykus.  

Visi žino, kad teks mirti, bet niekas tuo netiki … Jei tikėtume, daug ką darytume kitaip. 

- Mirtis - natūralus reiškinys, - pakartojo. - Mes keliame dėl jos tiek daug triukšmo tik todėl, kad nelaikome savęs gamtos dalimi. Būdami žmonės tariamės esą aukščiau gamtos.
Jis nusišypsojo augalėliui.
- tačiau mes nesame aukščiau gamtos. Visa, kas gimsta, turi mirti, - Moris žvilgtelėjo į mane. - Pripažįsti tai?
Taip. 

Istorija apie nedidelę bangelę, nardančią po vandenyną ir puikiai leidžiančią laiką. Ji mėgaujasi vėjeliu, oro gaiva - kol pastebi, kad priešais ją bėgančios bangos viena po kitos dūžta į krantą.
- "Dieve mano, juk tai baisu", - suklinka bangelė. - "Tik pažvelkit, kas manęs laukia!"
- Tuo tarpu priartėja kita banga. Pastebėjusi niūrią pirmosios nuotaiką, klausia: "Ko taip sielojiesi?"
- Toji atsako: "Tu nieko nesupranti! Mes visos ištikšime! Iš mūsų, bangų, greit nieko nebeliks! Koks siaubas!"
- Antroji taria: "Ne, tai tu nesupranti. Tu ne šiaip banga, tu dalis vandenyno." 

Kiekvienas žmogus privalo taip gyventi, jog galėtų sau pasakyti padaręs viską, kad tik susidarytų kokią nors nuomonę ar bent vaizdą pomirtinio gyvenimo klausimu - net jei jam teks pripažinti savo bejėgiškumą. Jei to nepadarome, labai daug ką prarandame, nes klausimas, su kuriuo jis susiduria, yra ne kas kita, kaip ilgaamžis žmonijos paveldas, archetipas, pasižymintis slaptu gyvenimu, siekiančiu papildyti mūsų individualią egzistenciją tam, kad padarytų ją pilną.  

Vienas iš pagrindinių mirties neigimo būdų - tikėjimas asmeniniu ypatingumu. Tai įsitikinimas, kad biologijos dėsniai mums negalioja, o gyvenimas negali būti toks žiaurus kaip kitiems. 

Mirties baimė visuomet prasiskverbia į paviršių. Ji persekioja mus visą gyvenimą ir mes susikuriame gynybas (daugelis jų pagrįstos neigimu), kad susidorotume su mirties suvokimu. Tačiau mes negalime jos užmiršti. Ji yra mūsų fantazijose ir sapnuose. Ji laisvai prasiveržia kiekviename košmare. kai buvome vaikai, mums rūpėjo mirtis, ir vienas svarbiausių brendimo uždavinių buvo susitvarkyti su išnykimo baime.