Mirtis

Ne mirties bijome, bet minties apie mirtį. 

... bijome mirti, nors kiekviena akimirka yra ankstesnės mūsų būklės mirtis. 

... visa, kas atrodo žuvę, tik kinta. Ramia širdim turi išeiti tas, kuris grįš. Įsižiūrėk į nuolat sugrįžtančių daiktų kaitos ratą ir pamatysi, jog niekas šiame pasaulyje nedingsta, o tik pakaitomis leidžiasi ir kyla. Vasara praeina, bet kiti metai ją vėl atves, žiema baigiasi, tačiau jos mėnesiai ją vėl sugrąžins. Naktis užtemdo saulę, bet diena ją tuojau vėl atgins. Ir išsisklaidę žvaigždžių takai kartoja nueitą kelią: dalis dangau nuolatos pateka, dalis leidžiasi. Pagaliau baigsiu, pridurdamas: nei kūdikiai, [nei] vaikai, nei pamišėliai nebijo mirties, ir didžiausia gėda, kai protas neduoda tokio romumo, kokį teikia kvailumas. 

Kaip vandens laikrodį ištuština ne paskutinis lašelis, bet pirma ištekėjęs vanduo, taip ir mirtį atneša ne vien paskutinė gyvenimo akimirka, kai nustojame buvę. Ji tik viską užbaigia. 

Mirtis mus sunaikina, arba išlaisvina. Išvaduotiems, nuėmus naštą, lieka kažkas geresnio, sunaikintiems nieko nelieka; pražūva ir gera ir bloga. 

Kam apmaudingai sielotis dėl to,
Ko neišvengs jokia gyva būtybė
Ir kas visiems taip įprasta yra? 

... per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.
(5:12) 

Man dar vaikui visados atrodė keista, kad apie mirtį žmonės kalba kitaip negu apie kitus įvykius, ir tik todėl, kad nė vienas niekados nepraneša nieko apie tai, kas jam atsitinka po to. Bet kuo gi skiriasi mirusis nuo žmogaus, kuris surimtėja, atsisako laiko ir užsidaro ramiai pamąstyti apie klausimus, kurie seniai kamuoja? Būdamas tarp žmonių nebegali kartais prisiminti "Tėve mūsų", tai kaip beatsiminsi kokį nors kitą miglotą ryšį, kuris gal slypi ne žodžiuose, bet įvykiuose? Reikia pasitraukti į nuošalę, į kokią nors neprieinamą tylą, ir gal mirusieji yra tie, kurie išėjo pamąstyti apie gyvenimą. 

... mirtis yra tingi, jei žmonės jos nuolatos nebakštytų, kas žino, gal ji visai užmigtų.