Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais; išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos.
Seneca, Lucius Annaeus
 


Gyvenimo prasmė Liūdesys Mirtis Nelaimės Žala

Netektys

Mirus draugams, mes gailimės jų ne pagal jų tikruosius nuopelnus, bet pagal savo poreikius ir pagal tai, kokios nuomonės jie buvo apie mus.  

(Larošfuko, Fransua de. Mintys. Vilnius: Vaga. 1968, 119p.)
Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)
Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. 

(Hesė, Hermanas. Kelionė į Rytų šalį. Kaunas: Trigrama. 2014, 27p.)
Balsuoti:
 4.8 (13)
Komentarai (0)
... prarastų daiktų skonis prilygsta saldžiausiam medui. 

(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 301p.)
Balsuoti:
 4.0 (6)
Komentarai (0)
Gedėjimo etapai

1) Šokas ir susikaustymas, arba „nejautra“. Tai netekties išgyvenimas pirmas dienas po artimojo mirties. Vieni žmonės jaučiasi lyg „užšaldyti“, kitiems pasireiškia tai, ką priimta vadinti „isterijomis“. Labai sunku priimti artimojo mirties faktą, todėl pasireiškia reakcijos, kurios lyg uždaro praradimo jausmus iš karto po netekties ir paruošia žmogų palaipsniui priimti realų artimojo mirties faktą. Šoko fazė tęsiasi kelias dienas. Praėus šokui ateina dvasinis skausmas.
2) Neigimas ir atsiribojimas. „Žinau, kad mirė, bet negaliu patikėti“. Labai skauduir sunku priimti artimo žmogaus mirtį. Pasąmonė, jausmai labai lėtai ir sunkiai įsileidžia žinią apie artimojo mirtį. Sieloje atsiveria didelė tuštuma, kurią anksčiau užpildė miręs artimas žmogus. Ši tuštuma – skausminga kaip žaizda. Todėl gali atsirasti laikina nemiga, dingti apetitas. Gedinčiajam sunku ir gali nesinorėti rūpintis savimi, asmenine higiena. Gali atsirasti fantazijos apie mirusįjį, kaip apie gyvą – kaip jis/ji tuoj ateis iš darbo, tuoj paskambins. Akys gali ieškoti mirusiojo įprastose vietose, kur anksčiau jis būdavo, kai buvo gyvas. Sunku atlikti visus yprastus darbus. Apėmusi bejėgiškumo būsena žadina pyktį. Gali buti pikta jaučiant kitų pastangas per greitai nuraminti, erzins įvairūs netinkantys patarimai užmiršti. Aplinkiniai pamirš jūsų netektį žymiai greičiau negu jūs. Gali norėtis užsidaryti nuo visų, atsiriboti. Žinoma, nebūtinai, kas čia parašyta, pasireikš. Bet kažką panašaus išgyvena dauguma žmonių.
3) Pripažinimas ir skausmas. Paprastai jis ateina praėjus 3-6 mėnesiams po artimojo mirties. Tai labai svarbus netekties išgyvenimo etapas. Netekties pripažinimas. Kai tai įvyksta, grįžta didesnė savikontrolė, visiška atsakomybė už savo jausmus. Kai sau pripažįstamas netekties realumas, pamažu grįžta jėgos. Tačiau netekties pripažinimas vėl pagilina skausmą. Todėl kartas nuo karto grįžtama į neigimo etapą. Tuštumos jausmas išlieka, bet jis tampa vis mažiau aštrus. Kaip žaizda, kuri gyja, gelia, bet aštriai nebeskauda
4) Priėmimas ir atgimimas. Nublanksta klausimas - „kodėl tai atsitiko man?“. Kyla kiti klausimai - „kaip man toliau gyventi be to, kuris mirė,kaip gyventi naujai?“. Gerų dienų būna vis daugiau negu blogų. Iškyla naujos gyvenimo užduotys – kaip gyventi toliau kitaip? Grįžta gyvenimo kontrolės jausmas. Susitaikymas su įvykusiu dėl netekties pasikeitimu atneša ir daug ramybės. Daug smulkmenų, dėl kurių anksčiau būdavo išgyvenama, iš tikrųjų tampa smulkmenomis ir nebeerzina. Atsiranda noras kažką atnaujinti – fiziškai, aprangoje, aplinkoje.

Jei žmogus išgyvena netektį praeidamas visus šiuos etapus per 1-2 metus, jis grįžta į įprastą savo gyvenimo ritmą ir savijautą. Niekas niekada nepamiršta to, ką prarado. Netektis visuomet išlieka mūsų gyvenimo dalimi. Bet išgyvenus netektį, apie kažką artimą įmanoma galvoti ramiai, prisiminimų nelydi buvęs skausmas.
Retai, bet būna ir kitaip ... gedėjimas gali tapti patologiškai užsitęsusiu. 

(Polukordienė, Kristina Ona. Netektys. Draugo laiškai 2. Vilnius: Heksagrama. 2005, 29-30p.)
Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)
... pats geriausias pašnekovas netekusiajam – tai suprantantis žmogus, kuris neskuba raminti, nevertina įvykių ir jausmų, nedalina patarimų, o subtiliai dalyvaudamas ir palaikydamas padeda netekusiajam išsipasakoti, ir pačiam pamažu susivokti netekties situacijoje. Toks palaikantis kontaktas padeda netekusiajam pačiam palaipsniui atrasti ieškomas ir jam svarbias prasmes, užbaigti santykius su tuo, kuris mirė.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 88p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Vienas iš patarimų – būdami šalia netekusiojo, bandykite mažiau galvoti apie save – ar vietoje bus jūsų dėmesys, užuojauta ar susirūpinimas, ar neįžeisite netekusiojo, ar neįskaudinsite primindami apie netektį? Nuoširdūs ir tikri supratimo ir palaikymo jausmai ir žodžiai, net jei jiems trūksta sklandumo, netekties situacijoje visuomet laiku ir vietoje.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 87p.)
Balsuoti:
 4.0 (1)
Komentarai (0)
... visų psichoterapijos sistemų pagalbos esmė netekčių atvejais – padėti netekusiajam suvokti ir išreikšti netektį lydinčius jausmus – sielvartą, liūdesį, dvasinį skausmą.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 12p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Išgyventos savo ir kitų netektys leidžia pažiūrėti į jas iš šalies, iš didesnio nuotolio ir tikint, kad kiekviena išgyventa ir įveikta netektis, skaudžiai užbrėždama ir susiaurindama vienas ribas, praplatina kitas – atveria gilius jausmus, naują matymą, supratimą ir įžvalgas apie gyvenimą, jo vertę ir prasmę.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 4p.)
Balsuoti:
 4.0 (2)
Komentarai (0)
Kai susiduri su netektim, veltui stengiesi atgauti tai, kas jau liko praeityje. Verčiau pasinaudoti didele atvira erdve ir užpildyti ją kuo nors nauju.  Teoriškai kiekvienas praradimas yra naudingas; praktiškai, kaip tik tada mes imame kvestiomuoti Dievo buvimą ir savęs klausiame: ar aš šito nusipelniau?

(Coelho, Paulo. Alefas. Vilnius: Vaga. 2011, 23p.)
Balsuoti:
 5.0 (9)
Komentarai (0)
Kas [vaitoja dėl mirusio], tas vaitoja, kad tasai buvo žmogus. Visus mus sieja ta pati sąlyga: kas gimė, tas ir mirs. Tik laikas skirtingas, o baigtis - ta pati.  

(Seneca, Lucius Annaeus. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Tyto alba. 2007, 392-393p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Surasta: 14
1 2