Taip jau yra: piktadarys gali būti saugus, bet ramus negali būti. 
Seneca, Lucius Annaeus
 


Netekčių psichologija

... meno priemonės gali padėti išgyventi netektį – per meno terapiją. Psichoterapijoje kaip pagrindinės arba pagalbinės terapinio poveikio formos dažnai naudojami meno kūriniai. Netekčių išgyvenimo atvejais dažniausiai naudojama grožinės, filosofinės, religinės, psichologinės literatūros knygų (biblioterapija), poezijos (poezijos terapija), pasakų (pasakų terapija) skaitymas ir aptarimas; piešimas ir tapymas (dažniausiai vadinami meno, dailės terapija), ir kitos meno formos (šokis, vaidyba), kurios gali padėti įgyvendinti terapinius tikslus. Terapiškai orientuotas skaitymas padeda tapatinantis su herojumi aptikti, pavadinti, išgyventi savo jausmus, plačiau ir giliau matyti krizinių išgyvenimų prasmę, sunkumų įveikimo kelią, perspektyvą. Meno terapija piešiant leidžia „išpiešti“, išlieti dažais ir formomis sunkius, su netektimi susijusius jausmus, geriau juos suvokti, sumažinti jų sukuriamą įtampą ir nerimą.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 105p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Specialistui, dirbančiam su netektimis, rekomenduotina susipažinti su įvairiomis filosofinėmis, religinėmis sistemomis, net ir ezoterinėmis žiniomis – išgyvenantys netektį žmonės kartais, ieškodami pagrindų savo susvyravusiam pasauliui išlaikyti, ieško atsakymų įvairiausiose minėtose sistemose, neretai matydami ir atsiduodami tik mistiškosioms jų pusėms. Todėl specialistui svarbu pačiam orientuotis minimose pasaulėžiūrose tiek, kad galėtų netrukdyti klientui jo išgyvenimuose ir paieškose, bet laiku aptikti, kas gali neigiamai paveikti kliento sveikatą ar jo gerovę.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 95p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
... pats geriausias pašnekovas netekusiajam – tai suprantantis žmogus, kuris neskuba raminti, nevertina įvykių ir jausmų, nedalina patarimų, o subtiliai dalyvaudamas ir palaikydamas padeda netekusiajam išsipasakoti, ir pačiam pamažu susivokti netekties situacijoje. Toks palaikantis kontaktas padeda netekusiajam pačiam palaipsniui atrasti ieškomas ir jam svarbias prasmes, užbaigti santykius su tuo, kuris mirė.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 88p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
... jei žmogus nepasiruošęs priimti, kad jo pasiūlytos pagalbos gali būti atsisakyta ir dėl to įsižeidžia, reiškia pagalbą jis pasiūlė galvodamas tik apie save, vedamas savo ambicijų ar poreikių, bet ne iš širdies norėdamas tik padėti kitam.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 87p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Vienas iš patarimų – būdami šalia netekusiojo, bandykite mažiau galvoti apie save – ar vietoje bus jūsų dėmesys, užuojauta ar susirūpinimas, ar neįžeisite netekusiojo, ar neįskaudinsite primindami apie netektį? Nuoširdūs ir tikri supratimo ir palaikymo jausmai ir žodžiai, net jei jiems trūksta sklandumo, netekties situacijoje visuomet laiku ir vietoje.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 87p.)
Balsuoti:
 4.0 (1)
Komentarai (0)
Tėvų išsiskyrimas su vaikais. Kartais dėl įvairių priežasčių tėvai palieka kuriam laikui savo vaikus prižiūrėti ir auginti savo tėvams, ar kitiems artimiesiems. Pastaruoju metu daug tėvų išvažiuoja dirbti į užsienį ir palieka vaikus keliems mėnesiams, metams. Dažniausias paaiškinimas vaikams: „Reikia pinigų. Tėveliai uždirbs pinigų, sugrįš ir tada turėsi viską, ko panorėsi“. Tačiau vaikui labiausiai reikia kartu esančių tėvų – jokie pinigai negali atstoti vaikams tėvų šilumos ir buvimo šalia. Išsiskyrę su tėvais, vaikai liūdi, vaikų jausmai pagal išgyvenimų pobūdį artėja prie netekties išgyvenimų, kurie dažniausiai pasireiškia mokymosi ir elgesio sunkumais.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 83p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Skyrybas labai skaudžiai išgyvena vaikai. Kai skiriasi tėvai – miršta jų santuoka. Tačiau suaugusių žmonių pasaulis turi daugiau atramos taškų – darbas, draugai, tikėjimas, kūryba, kiti prasmingi užsiėmimai, viltis rasti naują artimą ryšį. Vaikams per skyrybas griūna visas tėvų duotas ir sukurtas pasaulis, kuriame jie išaugo. Jo negalima pakeisti jokiais kitais ryšiais. Galima tik pasirūpinti, kad vaikas jaustų, jog yra ir liks mylimas, kad turi ir turės abu tėvus, nors ir gyvensiančius atskirai. Vaikui labai svarbu pajusti ir patikėti, kad ir išsiskyrus tėvams, jei jau taip atsitiko, tėvų sukurtas pasaulis liks jo viduje – jis liks vaiku, turinčiu abu tėvus. Kiekvienas vaikas širdyje nori sutalpinti abu tėvus, kaip jie bebūtų nutolę vienas nuo kito gyvenime. Šis vaiko jausmas vertas didžiausios pagarbos

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 82-83p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
... vaikai apie mirtį galvoja žymiai daugiau, negu apie tai įsivaizduoja suaugę žmonės. Tačiau be baimės, būdingos suaugusiesiems. Manoma, kad mirties baimę vaikai perima iš suaugusiųjų pasaulio. Vaikų emocinės reakcijos į mirtį stiprumas tiesiogiai priklauso nuo vaiką supančių suaugusiųjų reakcijos, nerimo, susijusio su mirtimi.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 69p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Yra žinoma liūdna krizių įveikimo taisyklė – visos neįveiktos krizės linkusios chronizuotis (virsta kūno, psichikos sutrikimais, psichologinėmis problemomis, priklausomybėmis), ir apsunkinti kitų ateinančių gyvenimo krizių įveikimą. Neįveiktos ankstesnės netekties krizės apsunkina išgyvenimus, susijusius su ištinkančiomis naujomis netektimis. Tai, kas nepabaigta (neišgyventa), kai prisideda nauji, su netektimi susiję išgyvenimai, apsunkina sielvarto darbą. Neįveiktų ankščiau įvykusių netekčių ir naujų susikaupimą galime palyginti su perpildytu autobusu – kai pilnas autobusas atliko reisą, bet visi keleiviai, kurie turėjo išlipti, neišlipo, o į autobusą įlipo dar naujų keleivių su sunkiu bagažu. Greičiausiai šis autobusas jei ir pajudės iš vietos, tai netrukus nuo perkrovos sustos ir nebegalės važiuoti.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 67-68p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Sielvartaujantis žmogus, ypač netekęs paties artimiausio žmogaus, išgyvena tapatumo sukrėtimą ir sielvartaujant jam tenka ieškoti ir atrasti savo naująjį tapatumą. Tai ne pati lengviausia užduotis, nes norint pajusti savo tapatumą reikia gerai ir giliai pažinoti save – ypač savo ribas ir galias. Kaip rašo Verena Kast (1998) – tapti pačiu savimi, tai reiškia nubrėžti ribą tarp „Aš“ ir pasaulio (išorės), tarp „Aš“ ir to, kas neįsisąmoninta (vidaus). Saugių savo ribų jautimas mums leidžia išeiti už šių ribų, susiliejant su kitu žmogumi − tai mes patiriame visų pirma meilėje ir seksualume. Ištikus netekčiai ir netekus tam tikros savo „Aš“ dalies, tapatumo turėjimas leis sugrįžti į savo ribas. Tapatumo jausmas, nepriklausomai nuo gyvenimo pasikeitimų, leidžia žinoti – kas beatsitiktų − liksime savimi. Išgyventas ir įveiktas sielvartas sustiprina tapatumo jausmą, kaip ir stiprus tapatumo jausmas padeda išgyventi ir įveikti sielvartą.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 41p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Surasta: 24
1 2 3