Sielvartaujantis žmogus, ypač netekęs paties artimiausio žmogaus, išgyvena tapatumo sukrėtimą ir sielvartaujant jam tenka ieškoti ir atrasti savo naująjį tapatumą. Tai ne pati lengviausia užduotis, nes norint pajusti savo tapatumą reikia gerai ir giliai pažinoti save – ypač savo ribas ir galias. Kaip rašo Verena Kast (1998) – tapti pačiu savimi, tai reiškia nubrėžti ribą tarp „Aš“ ir pasaulio (išorės), tarp „Aš“ ir to, kas neįsisąmoninta (vidaus). Saugių savo ribų jautimas mums leidžia išeiti už šių ribų, susiliejant su kitu žmogumi − tai mes patiriame visų pirma meilėje ir seksualume. Ištikus netekčiai ir netekus tam tikros savo „Aš“ dalies, tapatumo turėjimas leis sugrįžti į savo ribas. Tapatumo jausmas, nepriklausomai nuo gyvenimo pasikeitimų, leidžia žinoti – kas beatsitiktų − liksime savimi. Išgyventas ir įveiktas sielvartas sustiprina tapatumo jausmą, kaip ir stiprus tapatumo jausmas padeda išgyventi ir įveikti sielvartą.