Talentas

Atrodo, kad gamta yra paslėpusi mūsų proto gelmėse tokius talentus ir tokį apsukrumą, apie kuriuos mes neturime jokio supratimo; tiktai aistroms skirta iškelti juos į paviršių ir suteikti mums įžvalgumą, kokio mes šiaip niekuomet nesugebėtume pasiekti. 

Svajotojų prisijaukinti nevalia. 

... liūdnas likimas laukia kiekvieno, kuris apdovanotas talentu, bet, užuot ugdęs ir tobulinęs savo gabumus, ima puikuoti, gėrėtis savimi ir dykinėti. 

Maras buvo iš tokių itin gabių mokinių, kurie nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi ir iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvavimui dvasios gyvenime - ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnavimui, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, giliai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūdo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėjo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokios rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės veiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku. 

Jis buvo sumanus, turėjo šviesų, žvalų protą, jam lengvai ir greitai davėsi visa, ko galima išmokti be didesnio atsidėjimo. Tačiau vis labiau ėmė aiškėti, kad jis turi savanaudiškų sumetimų, dėl kurių ir panorėjo išmokti ... meno. Pirmiausia norėjo būti reikšmingas, vaidinti svarbų vaidmenį ir daryti įspūdį, buvo pilnas tuštybės, būdingos gabiems, bet ne pašauktiesiems. Siekė pripažinimo, puikavosi prieš bendraamžius pirmosiomis žiniomis ir sugebėjimais - čia irgi galėjo būti su laiku praeinantis vaikiškumas. Tačiau jis ne tik ieškojo pripažinimo, bet siekė valdyti kitus ir gauti sau naudos; meistras, tatai pastebėjęs, išsigando ir pamažu nugręžė širdį nuo to vaikino. 

Nors kažin kokiais gabumais tu būtum apdovanotas, nieko ypatingo nenuveiksi, jei nuo vieno dalyko mėtysies prie kito. 

Atsakomybė išvysto gabumus ... patariu niekuomet nevengti atsakingo darbo. Tu tada rasi puikią progą savo gabumams išvystyti ir darbingumui pakelti. 

 Pasitaiko, kad žmogus taip susižavi kieno nors kito talentais ir/arba tariamai to kito asmens uždirbtomis ar gautomis gėrybėmis, jog tampa tikru mimikrijos profesionalu ir liūdnai tenkinasi įsiliedamas į pilką "gerbėjų" minią, užuot lavinęs ir puoselėjęs unikalius ir nepakartojamus savo gabumus. Iki užsimiršimo garbindamas svetimą "žvaigždę", toks žmogus dažniausiai neturi nė menkiausio supratimo, kur slypi vertingiausi jo paties dvasiniai turtai. O gal jam tiesiog baisu, nes vanduo gilus, naktis tamsi, o kelias tolimas; bet juk šios aplinkybės - būtent tai, ko reikia, norintatrasti ir išplėtoti originalius ir nepaprastus savo sugebėjimus.

Pagrindinė prielaida, kuria remiuosi visame savo darbe, - tai įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus gimsta talentingas.