Ligos

Ramfordas mąstė kariškai: kad nepageidautinas asmuo, kuriam praktiniais sumetimais iš visos širdies linkėjo mirties, serga bjauria liga.(...) Ligoninės personalas Ramfordą laikė neapykantos pritvinkusiu savimyla ir žiausiu seniu. Jis dažnai vienokiais ar kitokiais žodžiais įrodinėjo, kad silpnieji turi mirti. O personalas, žinia, buvo atsidavęs kitokiai idėjai: kad silpniesiems reikia kuo daugiau padėti, kad visi turi gyventi. 

 Nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės. Todėl jis yra paties žmoniškumo prado uždavinys žmoguje. Norint išgyti ar gyti, reikia jį savyje ar kituose gyvam veikimui sukelti. Bet kam nors manant, jis išgydysiąs arba išgysiąs, vien pašalindamas tai, kas ligą parodo akims, nedaug tebus pasiekta. Tiktai supratus ir sveikatos esmę, gydymas gali tikrai pavykti.

 Dėl viso to žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus žmogus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga.

Atsimenu vieną įdomų kiniečio atsakymą. Tasai atsakė: „Kai aš jaunas, aš einu pas daktarą, o kai senas – pas filosofą."

Ligos pradžia yra ligonių ir sveikų susimaišymas.