Skerdykla Nr. 5

Ir kiekvieną dieną mūsų vyriausybė praneša, kiek žmonių pavertė lavonais karybos specialistai Vietname. Nieko nepadarysi. 

Romanas vadinosi "Didysis tablo" (...) Knygoje pasakojama apie žemietį ir žemietę, kuriuos pagrobė ateiviai iš kosmoso. Juodu buvo eksponuojami parodoje viename Cirkono-212 zoologijos sode.
 Tų romano personažų būste ant sienos kabojo didelis tablo, tariamai demonstruojantis biržos kursą bei plataus vartojimo prekių kainas, taip pat stovėjo teletaipas, pranešinėjantis biržos naujienas, bei telefonas, tariamai jungiantis juos su maklerio kontora Žemėje. Cirkoniečiai pranešė savo belaisviams, kad žemėje jų vardu investavo milijoną dolerių ir, jei pagrobtieji sumaniai tvarkysią savo finansus, grįžę į žemę, būsią pasakiškai turtingi.
 Ir telefonas, ir didysis tablo, ir teletaipas buvo, be abejo, netikri. Jie buvo įrengti tam, kad stimuliuotų žemiečius žiūrovų minios akivaizdoje ką nors veikti: šokinėti, šūkauti, džiūgauti, raukytis, rautis plaukus, iš baimės leisti į kelnes, šypsotis kaip medinę geležėlę radus. 

O tuo metu ant pastato už Bilio nugaros šviesoraščio kaspinas skelbė dinos naujienas. Žodžiai atsispindėjo vitrinoje. Šviesoraštis skelbė žinias apie valdžią, sportą, neapykantą ir mirtį. Nieko nepadarysi. 

... kareiviai, [tai] kurie žudo tol, kol juos pačius kas nors pribaigia. 

Ramfordas mąstė kariškai: kad nepageidautinas asmuo, kuriam praktiniais sumetimais iš visos širdies linkėjo mirties, serga bjauria liga.(...) Ligoninės personalas Ramfordą laikė neapykantos pritvinkusiu savimyla ir žiausiu seniu. Jis dažnai vienokiais ar kitokiais žodžiais įrodinėjo, kad silpnieji turi mirti. O personalas, žinia, buvo atsidavęs kitokiai idėjai: kad silpniesiems reikia kuo daugiau padėti, kad visi turi gyventi. 

 Kitą sykį Bilis išgirdo, kaip Rouzvoteris sakė psichiatrui:
- Man regis, jeigu jūs neprigalvosit kokių naujų gražių melagysčių, žmonėms greit visai praeis noras gyventi. 

 Rouzvoteris atsakė skaitąs Kilgoro Trauto "Kosminę Evangeliją". Tai apysaka apie ateivį iš kosmoso, iš išvaizdos, beja, labai panašų į tralfamadorą. Tasai ateivis iš kosmoso ėmėsi nuodugniai sudijuoti krikščionybę, norėdamas sužinoti, kodėl krikščionys taip linkę į žiaurumą. Jis priėjo išvadą, kad iš dalies dėl to kaltas Naujojo Testamento rašytojų nerūpestingumas. Jo supratimu, Evangelijų paskirtis, be kita ko, - mokyti žmones būti gailestingus, net ir patiems didžiausiems menkystoms.
 Tačiau faktiškai Evangelijos moko štai ko: "Prieš ką nuduobdamas, gerai įsitikink, ar jis neturi stipraus užnugario". Nieko nepadarysi. 

[*Kilgoras Trautas - rašytojas fantastas, išgalvotas K. Voneguto personažas.]

Vienas svarbiausiu karo padarinių - tai, kad žmonės bijo pasirodyti esą asmenybės. 

Beje, Trautas yra parašęs knygą apie pinigų medį. Jam vietoj lapų auga dvidešimties dolerių banknotai. Žiedai - paskolos obligacijos, o vaisiai - brilijantai. Medis viliodavo žmones, po juo jie žudydavo vieni kitus ir savo lavonais labai puikiai tręšė medį. Nieko nepadarysi.

[*Kilgoras Trautas - rašytojas fantastas, išgalvotas K. Voneguto personažas.] 

Ant palangės stovėjo limonado butelis. Etiketė gyrėsi, kad jame nesą jokių maistingų medžiagų.