Skerdykla Nr. 5

Bilio kabinete ant sienos kabojo įrėminta maldelė, nusakanti taktiką, kurios jis laikėsi, irdamasis per gyvenimą, nors juo ir nesižavėjo. Daugelis pacientų, pamatę tą maldelę Bilio kabinete, sakydavo, kad ji ir jiems padedanti irtis per gyvenimą. Maldelė skambėjo taip:

DIEVE, DUOK MAN KANTRYBĖS,
KAD NESIPRIEŠINČIAU TAM,
KO NEGALIU PAKEISTI,
DRĄSOS -
KAD PAKEISČIAU TĄ, KĄ GALIU,
IR IŠMINTIES -
KAD VISADA SUGEBĖČIAU
VIENA NUO KITA ATSKIRTI.

 Jis kasdien gelbėjo Bilį: keikdamas, spardydamas, mušdamas, varė ir varė jį pirmyn. Žiaurumas buvo būtinybė, kadangi Bilis nė piršto nebūtų pajudinęs, kad išsigelbėtų. Bilis norėjo pasuoti. Buvo sušalęs, išbadėjęs, iškvaršęs, nieko nemokėjo. Jis jau beveik nebeskyrė ar miega, ar nemiega, ir dabar, trečiąją klajonės dieną, jam buvo vis tiek - eiti ar stovėti.
 Jis norėjo tik vieno: kad jį paliktų ramybėje.
- Eikit, vyrai, be manęs, - kartojo ir kartojo jis. 

 Laikas sustojo. Kažkas žaidė su laikrodžiais, ne tik elektriniais, bet ir prisukamais. Mano laikrodėlio sekundininkas tvinkt, praslenka metai, tada vėl tvinkt.
 Aš nieko negalėjau padaryti. Kaip žemietis, privalėjau tikėti laikrodžiais. Ir kalendoriais. 

Kaip ir daugelis amerikiečių, ji bandė įprasminti gyvenimą daiktais, įsigytais suvenyrų krautuvėlėse.