Vydūnas

Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami negu badu. 

Dvasios didybei, minties jėgai ir kūrybingumui nebelieka vietos. Mūsų laikus užvaldė jėga, kuri vadinama būtinybe.

 Žmogui, praradusiam tai, kas jam įprasta, atrodo, kad prarasta viskas.

 Vis dėlto negalima kalbėti apie nuodėmingumą kaip apie žmogaus pirminę nuodėmę. Žmogus nėra savo esmės kūrėjas. Jo negalima padaryti atsakingo už tai, kad egzistuoja. Jo esmė yra tik dalis gyvenimo visybėje, kuri susiformuoja iš pirminės būties...

 ... veržimosi kliūtys jaučiamos kaip pavojus savo esybei. Iš čia ir mirties baimė, kuri, nepakankamai suvokiant įsišaknijimą amžinoje būtyje, iš anksto numato būties pabaigą.

 Penkiose savo kalbose Sokratas kartojo, kad pranašė Diotima iš Mantinėjos meilę atpažįsta iš Grožio, Tiesos ir Gėrio.

 ... turi būti įvertinta, ar to proceso metu gyvenimas pakyla ar smunka. Atrodo, kad pasiekta kažkas didelio, kad iš negyvo daiktų pasaulio gali būti sukeltos didžiulės galios. Bet tai, kad jos iš esmės panaudojamos nepaprastai vertingo gyvenimo griovimui ir netgi naikinimui, negali būti gyvenimo prasmės išsipildymas šioje srityje.

 Bet žmonės tai nevienodu mastu pajėgia daryti. Jų esmė skleidžiasi labai įvairiai. Dauguma dažniausiai gali reikštis tik pamėgdžiodama. Veikiantys iš savo esmės yra retenybės. Dažnai jie įvertinami kaip kūrybingi žmonės. Pamėgdžiojantys yra tarsi dar tik vaikai jų esmės atsiskleidimo atžvilgiu.

 Bet gyvenimo prasmė turi išsipildyti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo santykiuose su aplinkuma. Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti Kūrėjo išmintis. Ir tada būtina pamąstyti apie tai, ką žmogus su visais savo pasireiškimais įneša į būtį.

 ... žmogus niekada negali būti atskirtas nuo visur esančio Dievo. Vadinasi, jis niekada negali pasidaryti bedievis, jis tik dar neturi pajautimo, jog gyvena ir esti Dievuje arba jį vėl prarado. Kai šis pajautimas gyvas, tada žmogus yra pasiekęs pilnatvę, tada jis tobulas.