Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas!
(2:21-23)  
 


Raštai. II tomas

Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami negu badu. 

(Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius: Mintis. 1991, 356p.)
Balsuoti:
 4.7 (21)
Komentarai (0)
Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastys. 

(Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius: Mintis. 1991, 137p.)
Balsuoti:
 4.3 (12)
Komentarai (0)
Gana tuo tarpu, kad išmanyta, jog gyvenimo prasmė yra pasitobulinimas, evoliucija. Tai yra pamatinė žinia, kuri būtinai reikalinga norint šiek tiek sąmoningai gyventi. 

(Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius: Mintis. 1991, 100p.)
Balsuoti:
 4.4 (8)
Komentarai (0)
Paprastai žmonės tiki, jie esą tai kas vykina kokį nors darbą, o todėl vienas vadinasi mokytoju, kits rašytoju, trečias gydytoju, ketvirtas kurpiu ir t.t. O taip vadindamiesi, niekas neatsimena savo asmenybės. Toji visai kita kas yra negu žmogaus darbas. Į ją tikrai pažvelgdami, numanome, kad ji yra slėpinys. O žmogui priderėtų šitą slėpinį ištirti. 

(Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius: Mintis. 1991, 7-8p.)
Balsuoti:
 4.3 (6)
Komentarai (0)
Iš viso to išeina, kad žmogus, gimsta šiam pasauliui, jeib žmogumi taptų, jeib jo žmoniškumas stiprėtų ir didėtų ir jis juo apšviestų, skaidrintų ir grožintų visą gamtą, visą pasaulį. 

(Vydūnas. Raštai. II tomas. Vilnius: Mintis. 1991, 251p.)
Balsuoti:
 4.3 (11)
Komentarai (0)