Analitinė psichologija

Aš turiu kolegų kuriems būtent taip ir nutiko. Jie nesugebėjo atsilaikyti prieš pacientų kolektyvinės pasąmonės atakas, kuri karts po karto juose projektuodavo išgelbėtojo ir religinio tikėjimo simbolį. Pacientas imdavo tikėti tuo, kad analitikas turi paslaptingų žinių, „raktą“, pamestą bažnyčios, kurio dėka gali atsiverti didi išlaisvinanti tiesa. Jie pasiduodavo šiai gundančiai vilionei. Jie sutapatino save su archetipu, jie rado savo kredo, jiems reikėjo mokinių kurie jais tikėtų.

Kas yra religija? Religija yra psichoterapinė sistema.

Nuodėmės išpažinimas suteikia jėgų gyventi toliau, priešingu atveju – žmogus pasmerkia save neišvengiamom kančiom.

Atsimenu vieną įdomų kiniečio atsakymą. Tasai atsakė: „Kai aš jaunas, aš einu pas daktarą, o kai senas – pas filosofą."

Psichinės kančios atveju, kuri visada izoliuoja individą nuo visuomenės, nuo, taip vadinamos, normalių žmonių bendruomenės, didelę reikšmę turi supratimas, o greičiau tikėjimas, kad konfliktas nėra individuali tragedija, bet sykiu visų kančia, bendra laiko našta.

[Ketvirtos terapinės stadijos tikslas] kad individas netalpintų savo laimės, o kai kada ir gyvenimo garantijos į išorinius tarpininkus, ar tai būtų žmonės, ar idėjos, ar aplinkybės. Kad jis prieitų suvokimą, jog viskas priklauso tik tai nuo to ar jis yra brangenybės savininkas. Jei jis jaučia, kad brangenybė yra jo rankose, tada traukos centras yra pačiame individe, o ne objekte nuo kurio jis priklausė. Pasiekti tokio išsilaisvinimo būseną yra dvasinės praktikos Rytuose, bei Bažnyčios pamokymų tikslas.

Fanatizmas yra užslopintos abejonės požymis.