Raštai. I tomas

 Mūsų laikais laukiame gydymo iš mokslo. Gydytojas turįs būti mokslininkas. Ir kuo platesnis jo mokslas, tuo geriau jis galėsiąs gydyti. Tik jaučiant, kad to nepakanka, sakoma gydytojas turįs būt ir menininkas. Vis dėlto ir to neužtenka. Naudingu yra abu, taip mokslas kaip menas, bet gydymo galia tėra tiktai gyviausias žmoniškumas. Geriausias gydytojas todėl visuomet bus taurusis, išmintingasis žmogus, iš kurio spindi gal jau ir pats dieviškumas. Apie tokį gydytoją padavimai sako, kad jis gydęs stebuklingu būdu. Bet ir pats iš ligų ir viso pikto išvaduotojas sakė: "Tavo tikėjimas tave gelbėjo!"

 ... giedrusis žmoniškumas yra tikriausias sveikatos ir apskritai žmogiško gyvenimo pagrindas.

 Nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės. Todėl jis yra paties žmoniškumo prado uždavinys žmoguje. Norint išgyti ar gyti, reikia jį savyje ar kituose gyvam veikimui sukelti. Bet kam nors manant, jis išgydysiąs arba išgysiąs, vien pašalindamas tai, kas ligą parodo akims, nedaug tebus pasiekta. Tiktai supratus ir sveikatos esmę, gydymas gali tikrai pavykti.

 Dėl viso to žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus žmogus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga.

 Kaip žmonės trokšta laimės, taip jie ir reikalauja laisvės. Tiki, galėdami daryti, ko nori, jie bus laimingi. O mūsų laiku kitaip dar yra. Beveik galėtai sakyti, žmonės tiki būt laimingi, kad nieko dirbti nebereikės. (...) žmogus iš tikrųjų ir nėra laisvas, galėdamas daryti, ką nori, bet tik tada, jeigu jis apreiškia savo esmę.

 Sako išminčiai meilę esant vieningumo žinojimą. Todėl tokiu du žmogu, kuriuodu myli vienas antrą, ir nėra perskiriamu. Juodu vienas antrą jaučia savo esmėje.

 Žmonių santykiai yra tuo ilgesni ir tvirtesni, kuo mažiau čia reiškia kūno ir nuotaikos reikmės, o kuo daugiau dvasios-sielos, vadinas, žmoniškumo gyvumas.

 Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.

 Numanydami, kas mumyse atsitinka grožę patiriant, galime pasakyti, kad yra gražu, kas gražų padaro.

 Visuomet yra tikėta, kad menu reiškiasi grožė. iš tikrųjų ją tenka vadinti jo žadu, jo gyvybės kvapu. Todėl visur, kur menas giriamas, norima išvysti ir grožę.