Priklausomybė

Turbūt potraukis blogiausias tuo, kad viską ir visus padaro tavo priešais. Laiką, tavo kūną, kuris į save dėmesį atkreipia tik varginančiomis reikmėmis, draugus ir šeimą, kurių rūpesčių negali išsklaidyti, pasaulį, kuris tik reikalauja ir kuriam nesijauti pribrendęs. 

Įkyri priklausomybė nuo cheminių medžiagų gali turėti katastrofiškų padarinių, nes ji užkerta kelią tikriems jausmams ir emocijoms. Narkotikai gali sukelti euforiją, paskatinti žiauraus auklėjimo nuslopintą kūrybingumą, bet kūnas tokio susvetimėjimo visą gyvenimą netvers ... Vartojant teisėtus narkotikus (alkoholį, cigaretes, medikamentus) dažnai mėginama užpildyti motinos paliktą tuštumą. Vaikas, iš motinos negavęs reikiamo maisto, vėliau nebegalės jo rasti. Susilaikant nuo narkotikų ta ertmė tiesiogine prasme juntama kaip fizinis alkis, kaip tuščio susitraukusio skrandžio mėšlungis. Veikiausiai pagrindas potraukiams atsiranda pačioje gyvenimo pradžioje, tada padedami pamatai bulimijai ir kitiems valgymo sutrikimams. Kūnas aiškiai parodo, kad jam, mažytei būtybei (praeityje), kažko būtinai reikėjo, tačiau tol, kol emocijos išjungtos, ši žinia lieka nesuprasta. Taip mažo vaiko vargai suvokiami kaip dabartinis stygius, ir bet kokie bandymai jį pašalinti esamu laiku žlunga.

Desperatiškai ieškant išeities, kuriami nerealūs planai. „Jei tik iš kur nors gaučiau šimtą tūkstančių dolerių, mano gyvenimas pasikeistų“. „Viską mesiu ir pradėsiu gyvenimą iš naujo kitoje šalyje“.

Jei neištinka nesėkmė ir žmogui pavyksta tam tikrą laiką nutraukti priklausomą elgesį, ima veikti didžiausioji visų proto gudrybių. Ji ateina visiškai įprastai, kartu su natūraliu džiaugsmu dėl išsivadavimo. „Aš galiu! Man pavyko!Nė nebuvo sunku! Puiku, netgi visai nebesinori gerti. Aš laisvas!“ Neilgai trukus natūralų džiaugsmą ištiks piktybiniai pokyčiai; jį pakeis pasididžiavimas savimi (...) kai išnyra “galiu su tuo susitvarkyti“, prasideda nuopolis.

Vis žlungantys pasiryžimai lemia depresiją ir tam tikrą pralaimėjimo pripažinimą. Nesėkmė gali įgauti pasyvų arba agresyvų pavidalą; ir viena, ir kita padeda ir toliau elgtis priklausomai. Pasyviai atsiliepiant į nesėkmę, priklausomą asmenį apninka gėdos, sąžinės graužaties, kaltės jausmai. Tokia neapykanta sau gali pastūmėti į bandymus nusižudyti, bet dažniau asmuo tiesiog pasiduoda priklausomybei.

Savo ruožtu didėjantis nerimas tampa dingstimi vis labiau priklausomai elgtis. Cheminė medžiaga dabar tampa savo pačios sukeltos kančios raminamąja priemone.

Esant sunkioms cheminėms priklausomybėms, tas metas, kuris anksčiau buvo skiriamas tiesiog atvirai ir laisvai susikaupti, dabar dažnai išvirsta progomis vartoti priklausomybę sukeliančią narkotinę medžiagą. Pragaištinga, bet tikra ironija: narkotikas maskuoja pats save; jo poveikis pritemdo ir pakeičia suvokimą taip, kad asmuo neprisipažintų esąs nuo jo priklausomas.
Šis neigimo ir išstūmimo modelis sukelia susvetimėjimo pačiam sau jutimą. Žmogus darys bet ką, kad tik išvengtų akistatos su savimi. Toliau jis patiria tikrą siaubą, kad neturi ką veikti, nuobodulio fobiją, baimę būti vienam, neturėti kuo užimti savo dėmesį.

.. priklausomas asmuo (...) negali būti savimi patenkintas.

[Dėmesio nukreipimas] Kaip jau minėjau, apie daugelį savo priklausomybių mes dažnai nė nenutuokiame. Mat protas dažniausiai įsigudrina nuslėpti šias priklausomybes net nuo savęs, kol mes gauname priklausomybės objekto pakankamai ir dėl to nepatiriame jokio didesnio sukrėtimo. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų dėmesys yra laisvas kitiems dalykams. Priklausomybė ir jos bendrininkas protas neišvengiamai pasiglemžia mūsų dėmesį ir jį nukreipia, visiškai pakirsdami mūsų gebėjimą mylėti. Dėmesys ir meilė – artimi partneriai; meilei įgyvendinti reikia, kad dėmesys būtų laisvas.
Nesunku suprasti, kad jeigu priklausomas nuo heroino žmogus bando „susiveikti“ dozę, šis konkretus tikslas jo dėmesį užvaldys visiškai.

[Valios praradimas] Kai žmogus, apgalvotai ir savarnakiškai pasiryždamas, mėgina kontroliuoti kokį nors priklausomą elgesį, jis ima save žlugdyti. Žlugdymą dažniausiai lemia prieštaringi motyvai. Viena valios dalis nuoširdžiai nori išsivaduoti. Kita dalis nori ir toliau elgtis priklausomai. Bet kurios tikros priklausomybės atveju antroji dalis yra stipresnė, taigi pasiryžimai žlunga.