Nelaimės

Tikriausiai kiekvieną žmogų nelaimė pritrenkia kaip kažkas absoliučiai neįtikėtina, , o vis dėlto atsitikę. Atrodo, sulaužoma nepasirašyta sutartis su būtimi. . O taip pasitikėjome ta sutartimi, pagal kurią – nors daug kas aplinkui kenčia – turėjome būti apsaugoti. Jei jau sutartis sulaužoma, tai kad bent būtų aukštesnė instancija, galinti nubausti sulaužiusįjį (tiktai ką?). Tokios instancijos stygius yra tikras siaubas. Rėkiame, o ar ilgai – priklauso nuo charakterio ir temperamento. Dauguma žmonių tai mažiausiai vieną kartą patiria asmeniniame gyvenime: netekę mylimo žmogaus, nepagydomai susirgę, patyrę nesėkmę profesinėje karjeroje. O jeigu – kas ne taip reta mūsų šimtmety – matai į gimtojo miesto gatves įvažiuojant svetimus tankus, patiri kitą, viešosios nelaimės rūšį. Galų gale visas viešosios nelaimės atmainas gali atstoti įvykusios arba nujaučiamos išorinės arba vidinės invazijos nelaimė, tai yra organizuotos jėgos įvykdytas beginklių pavergimas. Tokiu atveju aukštesnioji instancija, į kurią norėtume kreiptis, yra „pasaulis“, kitos šalys, kitos tautos. Kad patirtis būtų dar tikresnė, tie kiti atvirai arba slaptai stoja pavergėjų pusėn, nes pralaimėjusieji parodė savo silpnumą ir todėl nenusipelno palankumo. 

Mes visi turime pakankamai jėgų pakelti kito nelaimes. 

Žmogus niekuomet nebūna toks laimingas ar nelaimingas, kaip jis įsivaizduoja. 

Net jeigu devyniasdešimt devyni procentai blogų dalykų, kurie tau nutiko, yra dėl kieno nors kito kaltės, aš norėčiau pažiūrėti į tą vieną procentą - tą dalį, už kurią esi atsakinga(-s) tu. 

... anuomet beveik kiekvieno suaugusio žmogaus smegenys svėrė apie tris kilogramus. Toks nenormaliai didelis mąstymo aparatas gebėjo regzti ir įgyvendinti begales bjauriausių kėslų.
Tad noriu paklausti, nors atsakyti ir nėra kam: ar verta abejoti tuo, kad trys kilogramai smegenų buvo vos ne pražūtinga žmonijos evoliucijos klaida?
Antras klausimas: kas dar, be pernelyg išvystytos mūsų nervų sistemos, kaltas dėl negerovių, kurias anuomet matei ir girdėjai visur, kur pasisuksi?
Atsakau: niekas kitas. Planeta buvo nekaltų nekalčiausia, dėl visko kaltos tik tos milžiniškos smegenys. 

Nelaimė taps laime, kai su ja sutiksi. 

Paniekinę mokslą tamsuoliai sau kenkia
Labiau negu priešai visi. 

Kas nedaro, ką reikia, ir tas, kuris daro,
Ko nereikia - pražūna abu. 

Taip, kaip tik taip - kartojasi viskas, kas ne iki galo iškentėta ir išspręsta, iškenčiamos tos pačios kančios. 

Pasaulyje nėra nieko, kas būtų nepataisoma ...Netgi stovėdamas laikrodis dukart per parą rodo teisinga laiką.