Galapagai

Endrius Makintošas Ekvadoro finansininkų grietinėlei pranešė esąs pasirengęs tuojau pat pervesti į Ekvadorą bet kokiam įgaliotam asmeniui penkiasdešimt milijonų Amerikos dolerių, vis dar tokių pat vertingų kaip auksas. Didžioji Amerikos bankuose saugomo tariamo turto dalis tuomet buvo tapusi tokia grynai menama, tokia besvorė ir neapčiuopiama, kad bet kokį jo kiekį buvo galima akimirksniu persiųsti į Ekvadorą ar kokią kitą vietą, galinčią laidais ar per radiją priimti rašytinį pranešimą.
Makintošas laukė pranešimo iš Kito, kokią nuosavybę ekvadoriečiai už tokius pinigus sutiktų perrašyti jo paties, jo dukters ir Hirogučių vardu.
Tie pinigai nettgi nebus jo. jis susitarė, kiek reikės, pasiskolinti iš Čeiz Manhatano banko. Kad galėtų paskolinti, bankas iš kažkur gavo tiek, kiek reikia.
Taip, jei sandėris įvyktų, Ekvadoras laidais ar per radiją finansinį miražą galėtų dalimis persiųsti derlingoms šalims ir mainais gauti tikro maisto.
Ir žmonės maistą švariai sukirstų, sučiaumotų, apsilaižytų, ir iš jo liktų tik išmatos ir prisiminimas. Ir kas laukia Ekvadorėlio paskui?

Bankrutavo ir Čilė, ir Brazilija, ir Argentina, ir Indonezija, ir Filipinai, ir Pakistanas, ir Indija, ir Tailandas, ir Italija, ir Airija, ir Belgija, ir Turkija. Visos valstybės staiga atsidūrė "San Mateo" padėtyje, nebegalėjo už savo banknotus ir monetas ar skolon įsigyti net pačių reikalingiausių dalykų. Gyvybei palaikyti būtinų prekių savininkai, tiek tų šalių piliečiai, tiek svetimšaliai, nė už ką nesutiko jų mainyti į pinigus. Žmonėms nieko, be popierinių turto ženklų, daugiau neturintiems jie staiga ėmė rėžti: "Atsipeikėkit, bepročiai! Iš kur jūs ištraukėt, kad popierius toks vertingas daiktas?" Ir maisto, ir degalų, ir kito gero planetoje dar buvo pakankamai visiems, kad ir labai gausiems gyventojams, tačiau milijonų milijonai jų krito iš bado. Net patys sveikiausi be maisto ištverdavo ne daugiau kaip keturiasdešimt dienų - tada numirdavo.
Šitą bado epidemiją, kaip ir Bethoveno :Devintąją simfoniją", sukūrė ne kas kitas, tik per didelės smegenys.
Viskas prasidėjo žmonių galvose. Jie paprasčiausiai pakeitė nuomonę apie popierinį turtą, o padariniai buvo tokie., tarsi Liuksenburgo dydžio meteoras būtų išmušęs planetą iš orbitos. 

Prekybai jausmai svetimi. 

Tiesą sakant, žmonės vadovavosi vien tik nuomonėmis taip pat, kaip ir neginčijamais faktais, tik faktas visada lieka faktu, o nuomonės tolydžio keisdavosi. 

... anuomet beveik kiekvieno suaugusio žmogaus smegenys svėrė apie tris kilogramus. Toks nenormaliai didelis mąstymo aparatas gebėjo regzti ir įgyvendinti begales bjauriausių kėslų.
Tad noriu paklausti, nors atsakyti ir nėra kam: ar verta abejoti tuo, kad trys kilogramai smegenų buvo vos ne pražūtinga žmonijos evoliucijos klaida?
Antras klausimas: kas dar, be pernelyg išvystytos mūsų nervų sistemos, kaltas dėl negerovių, kurias anuomet matei ir girdėjai visur, kur pasisuksi?
Atsakau: niekas kitas. Planeta buvo nekaltų nekalčiausia, dėl visko kaltos tik tos milžiniškos smegenys.