Bankrutavo ir Čilė, ir Brazilija, ir Argentina, ir Indonezija, ir Filipinai, ir Pakistanas, ir Indija, ir Tailandas, ir Italija, ir Airija, ir Belgija, ir Turkija. Visos valstybės staiga atsidūrė "San Mateo" padėtyje, nebegalėjo už savo banknotus ir monetas ar skolon įsigyti net pačių reikalingiausių dalykų. Gyvybei palaikyti būtinų prekių savininkai, tiek tų šalių piliečiai, tiek svetimšaliai, nė už ką nesutiko jų mainyti į pinigus. Žmonėms nieko, be popierinių turto ženklų, daugiau neturintiems jie staiga ėmė rėžti: "Atsipeikėkit, bepročiai! Iš kur jūs ištraukėt, kad popierius toks vertingas daiktas?" Ir maisto, ir degalų, ir kito gero planetoje dar buvo pakankamai visiems, kad ir labai gausiems gyventojams, tačiau milijonų milijonai jų krito iš bado. Net patys sveikiausi be maisto ištverdavo ne daugiau kaip keturiasdešimt dienų - tada numirdavo.
Šitą bado epidemiją, kaip ir Bethoveno :Devintąją simfoniją", sukūrė ne kas kitas, tik per didelės smegenys.
Viskas prasidėjo žmonių galvose. Jie paprasčiausiai pakeitė nuomonę apie popierinį turtą, o padariniai buvo tokie., tarsi Liuksenburgo dydžio meteoras būtų išmušęs planetą iš orbitos.