Karas

– Karas kareiviui yra geriausia, ko gali norėti. Jeigu jis nebus kinkadrebys ir turės truputį laimės, tai jam netruks nei šlovės, nei grobio. Jis gaus ordiną, ir jį pakels už žygdarbius į kapralus aba net į vachmistrus... 

Galų gale tai atsitiko. Didysis mūsų amžiaus mūšis, po kurio daugelio dalykų niekad nebus. 

Juodosios Tvirtovės Valdovas turėjo dar vieną ginklą, greitesnį už badą, – siaubą ir neviltį. 

Tik būdami atsipalaidavę ir visiškoje ramybėje, gebame žaibiškai veikti ekstremaliose situacijose ... Karo metu žmogus sužvėrėja, tik tvirti karininkai lieka adekvatūs kiekvienoje situacijoje, kas bebūtų, kasdien laikosi įprastos disciplinos ... Karas – tai nukrypimas nuo harmonijos. Protas neturi susiaurėti, žmogus turi išlikti dvasingas bet kokiomis sąlygomis, nenužmogėti. Jei reiks ginti šalį – imi ginklą ir kauniesi. Kaip samurajus – nukirto priešininkui galvą ir nusilenkė. Nei daug burnojo, nei keikėsi, šmaukšt ir nėra. Gerbia priešą, ir save, nes abu yra NEŽINIOJE. 

Kelias į Mordorą – tai kelias į pragarą, bet mums nieko kito nelieka. Nei jėga, nei protas čia nepadės, ir silpnam gali pasisekti geriau negu stipriam. Kiek atvejų yra žinoma, kai silpnieji pasukdavo istorijos ratą sau norima linkme, o stiprieji būdavo bejėgiai. 

Būrys apsiginklavo labai lengvai, nes pagrindinis jų ginklas turėjo būti slaptumas. 

... karo patirtis mus išmokė, kad konfliktų tarp ginkluotų tautų rezultatas – tai nugalėtojų ir nugalėtųjų įstūmimas į tą patį socialinį, ekonominį ir finansinį chaosą. 

Piliečius, kurie norėjo kautis ir piktinosi krašto nusiaubimu, jis ramino, sakydamas, kad nupjauti ir sukapoti medeliai greitai atauga, o vyrams žuvus, kitus užauginti ne taip jau lengva.  

Skurdas ir priespauda sukelia karus. 

Karus sukelia žmonės, kurie abejingi kitų gyvybei. Jie savo karus sukelia pasinaudodami svetimu turtu, svetimu krauju ir gyvybe, o ką mes apie tai manome ir kiek iškenčiame - jiems vis tiek.