Agresija

Nežinia, ką jis darys ar bandys daryti. Į kampą įvarytas žvėris pasiryžęs bet kam.  

Yra trys vagių rūšys. Pirma – vagis pavagia tavo turtą, antra –priešas užgrobia šalį ir pasiima viską, ką tik nori, ir „šventas žmogus“, kuris pasiima tavo protą. 

... žmonės truputį iškreipė prigimtį, nes jie nėra gimę vilkais, o tik pasidarę. Dievas jiems nedavė nei patrankų ... nei durtuvų, jie patys pasigamino ... 

Žmonės elgiasi blogai tik tada, kai jiems kas kelia grėsmę … o būtent tai ir daro mūsų kultūra. Tai daro mūsų ekonominė sistema. Mūsų sistemoje netgi turintys darbą jaučia grėsmę, nes bet kada gali jį prarasti. O kai junti grėsmę, imi rūpintis tik savimi. Paverti pinigus dievu. Tai irgi mūsų kultūros dalis. 

Agresija yra siekimas pakenkti kitam žmogui. Toks siekimas gali pasireikšti aktyviais veiksmais arba neveiklumu. Ryškiausi agresyvaus veiksmo pavyzdžiai yra žmogžudystė ir fizinis smurtas. tačiau agresyvaus veiksmo pavyzdžiai yra ir vagystė, grasinimai, patyčios, priekabiavimas, šmeižtas, atsisakymas grąžinti skolą, žmogaus ignoravimas, atsisakymas suteikti būtiną pagalbą ir pan. Agresyviais laikomi bet kokie veiksmai, kurių žalą gali numatyti veikėjas, atsižvelgiant į tai, ar žala būtų fizinė, psichologinė ar materialinė.
Agresija gali būti sąmoninga ir pasąmoninga.  

Agresyvus elgesys atrodys mažiau smerktinas, jei nebus suvokiama jo padaryta žala kitam žmogui. Tam puikiai pasitarnauja žalingų elgesio pasekmių sumenkinimas arba net visiškas neigimas. 

... normų formavimosi teorija (J. C. Turner ir L. M. Kilian, 1972) teigia ... - agresyvų elgesį lemia normos, o ne jų nebuvimas ... Tyrimai rodo, kad ... būdami anonimiški žmonės elgiasi agresyviau, tačiau ypač agresyviai jie elgiasi tuomet, kai agresyvus elgesys atitinka grupės normas ir mažiau agresyviai - kai agresyvus elgesys neatitinka normų (L. Mann, J. W. Newton ir J. M. Innes, 1982). 

... per pastaruosius dešimtmečius industrinėse visuomenėse labai smarkiai pagausėjo susirūpinimą keliančio smurto ir kitokio asocialaus elgesio atvejų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse įvairių formų nusikalstamumas nuo 1950 metų išaugo 400-600 procentų ... 

Tyrinėjant agresiją tarp gyvūnų, ir ypač tarp primatų, svarbu pirmiausia nustatyti jų elgsenos skirtumą, kaijie gyvena savo aplinkoje ir kai gyvena nelaisvėje, tai yra iš esmės zoologijos soduose. Stebėjimai atskleidžia, kad primatai laukinėje gamtoje agresijos rodo mažai, o zoologijos sode gali parodyti nepaprastai daug destruktyvumo.
Nustatyti šį skirtumą yra esminės svarbos dalykas suprasti žmogaus agresijai, nes žmogus per visą savo istoriją vargu ar kada gyveno "natūralioje aplinkoje", išskyrus medžiotojus ir rankiotojus bei pirmuosius žemdirbius iki penktojo tūkstantmečio prieš kristų. "Civilizuotas" žmogus visada gyveno "zoologijos sode", t.y. įvairaus masto nelaisvėje ir vergijoje, ir tai tebėra teisinga ir dabar, net pažangiausiose visuomenėse.

Tačiau žmogus skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad jis yra žudikas; jis vienintelis primatas, be jokio biologinio ir ekonominio reikalo žudantis ir kankinantis savo rūšies narius ir jaučiantis dėl to pasitenkinimą. Kaip tik ši biologiškai neadaptyvi ir nefilogenetiškai užprogramuota "piktybinė" agresija ir yra tikra problema, kelianti pavojų žmogaus, kaip rūšies, egzistavimui...