Žmogaus destruktyvumo anatomija, I tomas

Šioje knygoje mėginama išsiaiškinti nekrofilijos aistros prigimtį ir ją skatinančias socialines sąlygas. Išvada bus tokia: pagalba neabejotinai gali ateiti tik per radikalias permainas mūsų socialinėje ir politinėje struktūtoje, kurios sugrąžintų žmogui svarbiausią vaidmenį visuomenėje. Kvietimas laikytis "įstatymo ir tvarkos" (o ne gyvenimo ir kūrybos), reikalavimas griežtesnių bausmių nusikaltėliams, taip pat kai kurių "revoliucionierių" smurto ir naikinimo manija yra tik dar keli papildomi pavyzdžiai, rodantys, kokia gali„nga nekrofilijos trauka šiuolaikiniame pasaulyje. Mums reikia sukurti sąlygas, kurios žmogaus - šios neišbaigtos ir netobulos būtybės augimą turėtų kaip svarbiausią visų socialinių pertvarkymų tikslą. Tikra laisvė ir nepriklausomumas bei galas bet kokių formų išnaudotojiškam valdymui yra sąlygos sutelkti gyvenimo meilę, kuri yra vienintelė jėga, galinti nugalėti meilę tam, kas negyva.

Priešistoriniai medžiotojai ir žemdirbiai neturėjo progų susiformuoti aistringą turto troškimą ar pavydą turtingiesiems, nes nebuvo privačios nuosavybės, kurios būtų galima įsikibus laikytis, ir nebuvo tokių ryškių ekonominių skirtumų, kad keltų pavydą. Priešingai, jų gyvenimo būdas buvo palankus plėtoti bendradarbiavimui ir taikiai sugyventi. Nebuvo pagrindo susiformuoti norą išnaudoti kitus žmones. Mintis apie kito asmens fizinės ar psichinės energijos pajungimą savo tikslams būtų tiesiog absurdiška visuomenėje, kur ekonomiškai ir socialiai nėra pagrindo išnaudojimui.

... didžiausia gyvenimo vertybė yra gyvybė ir pats gyvenimas, o ne daikatai ir jų turėjimas.

Reikėtų prisiminti, kad žmonių dantys "nelabai tinkami mėsai valgyti, jų dantų forma tebėra tokia pat kaip ir augaliniu maistu mitusių protėvių; įdomu ir tai, kad žmogaus virškinimo sistema turi visus fiziologinius vegetaro, o ne mėsėdžio požymius" (J. Naiper, 1970). Net pirmykščių medžiotojų ir rankiotojų 75 procentai maisto buvo vegetariško ir tik 25 procentai ar mažiau - mėsiško.

Žmonijos istorijoje, kai dominavimas oficialiai įsigali ir nebepriklauso nuo asmens sumanumo - kaip iki šiol tebėra daugelyje primityvių visuomenių, - vadui nebereikia nuolatos turėti savo išskirtinių savybių, iš tikrųjų tai jam net ir visai nebūtina jų turėti. Socialinė sistema išmoko žmones, kad titulas, uniforma ar dar kas nors yra vado sugebėjimų įrodymas, ir kol yra šie simboliai, palaikomi visos sistemos, tol vidutinis žmogus net nedrįsta savęs paklausti, ar karalius ne nuogas.

Priešistoriniai medžiotojai ir žemdirbiai neturėjo progų susiformuoti aistringą turto troškimą ar pavydą turtingiesiems, nes nebuvo privačios nuosavybės, kurios būtų galima įsikibus laikytis, ir nebuvo tokių ryškių ekonominių skirtumų, kad keltų pavydą. Priešingai, jų gyvenimo būdas buvo palankus plėtoti bendradarbiavimui ir taikiai sugyventi. Nebuvo pagrindo susiformuoti norą išnaudoti kitus žmones. Mintis apie kito asmens fizinės ar psichinės energijos pajungimą savo tikslams būtų tiesiog absurdiška visuomenėje, kur ekonomiškai ir socialiai nėra pagrindo išnaudojimui.

... daugelyje primityvių tautų žmogus iš kitos genties ar gyvenantis gretimame kaime vos už kelių mylių laikomas visiškai svetimu ar net ne žmogumi ir jo atžvilgiu visai nėra empatijos (...) tik socialinės ir kultūrinės evoliucijos procese padaugėjo žmonių, laikomų žmonėmis.

Freudui savęs pažinimas reiškia, kad žmogus pradeda suvokti tai, kas yra pasąmonėje; tai labai sunkus procesas, nes susiduriama su pasipriešinimo energija, kuria pasąmonė ginasi nuo pastangų padaryti ją sąmone. savęs pažinimas, Freudo supratimu, yra ne vien intelektualinis procesas, kartu jis ir emocinis, koks jau buvo ir Spinozai. Tai pažinimas ne tik smegenimis, bet ir širdimi. Pažinti save reiškia įgyti vis didesnį supratimą, intelektualiai ir emociškai, apie ligi tol slaptas savo psichikos sritis. Tai procesas, galintis užtrukti metų metus ligoniui, norinčiam pasveikti, ir visą gyvenimą žmogui, rimtai norinčiam būti pačiu savimi. Pasėkmė yra padidėjusi energija, nes energija išlaisvinama, ji nebeturi užduoties palaikyti susivaldymą, taigi kuo geriau žmogus palaiko ryšį su savo vidine realybe, tuo jis yra žvalesnis ir laisvesnis.

Net ir didžiausias sadistas ir naikintojas yra žmogiškas, toks pat žmogiškas kaip ir šventasis. Jį tik galima pavadinti susigadinusiu gyvenimą paliegėliu, kuriam nepavyko gauti geresnio atsako į iššūkį gimus būti žmogumi, ir taip ir yra; taip pat jį galima pavadinti žmogumi, kuris ieškodamas išsigelbėjimo pasirinko netikusį kelią.

... sadizmas dažniausiai pasitaiko tarp frustraciją patiriančių individų ir tų visuomenės klasių, kurios jaučiasi neturinčios valdžios, gauna mažai malonumų iš gyvenimo, kaip, pavyzdžiui, žemesniosios klasės Romos imperijoje; joms už materialinį skurdą ir socialinį silpnumą buvo kompensuojama sadistiniais reginiais. O Vokietijoje Hitleris pačius fanatiškiausius savo pasekėjus verbavo iš vidurinės klasės apačių. Tą patį galima pastebėti ir valdančiose klasėse, kai jos jaučia grėsmę netekti dominuojančios padėties ir nuosavybės, arba priespaudą patiriančiose grupėse, kurios trokšta keršto.