Žmogaus destruktyvumo anatomija, I tomas

Iš savo patirties klinikose, kaip gydytojas psichoanalitikas, aš seniai įsitikinau (E. Fromm, 1941), kad sadizmo esmė yra aistra neribotai, kaip dievui, valdyti žmones ir daiktus.

Tas pats reiškinys buvo tiksliai kliniškai ištirtas nesuvaldomo noro valgyti atvejais. Šis simptomas nėra motyvuojamas "fiziologinio" alkio, o tik "psichinio", ir jį sukelia depresijos, nerimo, "tuštumo" jausmas.

... karingumas nėra natūralių žmogaus impulsų funkcija, pasireiškianti primityviausios formos visuomenėje, jis atsiranda žengiant civilizacijos keliu. Wrighto [Q. Wright, 1965] duomenys rodo, kad kuo daugiau yra visuomenėje darbo pasidalijimo, tuo ji karingesnė, o iš visų karingiausios visuomenės - su klasių sistema. Pagaliau jo duomenys rodo, kad kuo didesnė pusiausvyra tarp grupių bei tarp grupės ir jos fizinės aplinkos, tuo mažiau ji linkusi kariauti, o dažni pusiausvyros sutrikdymai karingumą padidina.

Svarbiausias veiksnys, sąlygojantis frustracijos dažnumą ir intensyvumą, yra asmens charakteris. Pavyzdžiui, labai godus žmogus piktai reaguos negavęs tiek, kiek nori, maisto, o šykštus - kai nepatenkinamas jo noras nusipirkti ką nors pigiai; savimyla jaučia frustraciją, nesulaukęs pagyrimo ir pripažinimo, kurio tikėjosi. Asmens charakteris nulemia pirmiausia tai, dėl ko jis jaučia frustraciją, o antroje vietoje yra jo reakcijos į frustraciją intensyvumas.

... destruktyvumo mastas didėja civilizacijai vis labiau plėtojantis...

Asmenybės pasikeitimas įmanomas tik tuomet, jei ji sugeba "įvesti save" į naują gyvenimo įprasminimo kelią sutelkdama savo gyvenimą skatinančias aistras ir šitaip patirdama aukštesnės kokybės gyvybingumo ir integracijos jausmą negu iki tol. Jei taip neįvyks, žmogų galima prijaukinti, bet išgydyti jo neįmanoma.

O iš tiesų tai visas, ir "gerąsias", ir "blogąsias", žmogiškąsias aistras galima suprasti tik kaip asmens mėginimą padaryti savo gyvenimą prasmingą ir peržengti banalios, tik gyvybę palaikančios egzistencijos ribas.

Aistros, nors ir netiesiogiai, padeda išlikti fiziškai. Jos tokios pat stiprios kaipinstinktai, o kartais net ir stipresnės. Jos suformuoja pagrindą žmogui domėtis gyvenimu, jo entuziazmui, jauduliui; jos yra medžiaga, iš kurios atsiranda ne tik sapnai, bet ir menas, religija, mitai - visa, dėl koverta gyventi.

Tyrinėjant agresiją tarp gyvūnų, ir ypač tarp primatų, svarbu pirmiausia nustatyti jų elgsenos skirtumą, kaijie gyvena savo aplinkoje ir kai gyvena nelaisvėje, tai yra iš esmės zoologijos soduose. Stebėjimai atskleidžia, kad primatai laukinėje gamtoje agresijos rodo mažai, o zoologijos sode gali parodyti nepaprastai daug destruktyvumo.
Nustatyti šį skirtumą yra esminės svarbos dalykas suprasti žmogaus agresijai, nes žmogus per visą savo istoriją vargu ar kada gyveno "natūralioje aplinkoje", išskyrus medžiotojus ir rankiotojus bei pirmuosius žemdirbius iki penktojo tūkstantmečio prieš kristų. "Civilizuotas" žmogus visada gyveno "zoologijos sode", t.y. įvairaus masto nelaisvėje ir vergijoje, ir tai tebėra teisinga ir dabar, net pažangiausiose visuomenėse.

Tačiau žmogus skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad jis yra žudikas; jis vienintelis primatas, be jokio biologinio ir ekonominio reikalo žudantis ir kankinantis savo rūšies narius ir jaučiantis dėl to pasitenkinimą. Kaip tik ši biologiškai neadaptyvi ir nefilogenetiškai užprogramuota "piktybinė" agresija ir yra tikra problema, kelianti pavojų žmogaus, kaip rūšies, egzistavimui...