Fromm, Erich

Šioje knygoje mėginama išsiaiškinti nekrofilijos aistros prigimtį ir ją skatinančias socialines sąlygas. Išvada bus tokia: pagalba neabejotinai gali ateiti tik per radikalias permainas mūsų socialinėje ir politinėje struktūtoje, kurios sugrąžintų žmogui svarbiausią vaidmenį visuomenėje. Kvietimas laikytis "įstatymo ir tvarkos" (o ne gyvenimo ir kūrybos), reikalavimas griežtesnių bausmių nusikaltėliams, taip pat kai kurių "revoliucionierių" smurto ir naikinimo manija yra tik dar keli papildomi pavyzdžiai, rodantys, kokia gali„nga nekrofilijos trauka šiuolaikiniame pasaulyje. Mums reikia sukurti sąlygas, kurios žmogaus - šios neišbaigtos ir netobulos būtybės augimą turėtų kaip svarbiausią visų socialinių pertvarkymų tikslą. Tikra laisvė ir nepriklausomumas bei galas bet kokių formų išnaudotojiškam valdymui yra sąlygos sutelkti gyvenimo meilę, kuri yra vienintelė jėga, galinti nugalėti meilę tam, kas negyva.

Priešistoriniai medžiotojai ir žemdirbiai neturėjo progų susiformuoti aistringą turto troškimą ar pavydą turtingiesiems, nes nebuvo privačios nuosavybės, kurios būtų galima įsikibus laikytis, ir nebuvo tokių ryškių ekonominių skirtumų, kad keltų pavydą. Priešingai, jų gyvenimo būdas buvo palankus plėtoti bendradarbiavimui ir taikiai sugyventi. Nebuvo pagrindo susiformuoti norą išnaudoti kitus žmones. Mintis apie kito asmens fizinės ar psichinės energijos pajungimą savo tikslams būtų tiesiog absurdiška visuomenėje, kur ekonomiškai ir socialiai nėra pagrindo išnaudojimui.

Spontaniška veikla - tai vienintelis būdas, kuriuo žmogus gali įveikti vienatvės baimę, neatsisakydamas savojo "aš" pilnatvės, nes spontaniška jo esmės realizacija vėl sujungia jį su pasauliu – žmonėmis, gamta ir pačiu savimi. Pagrindinė sudedamoji tokio spontaniškumo dalis yra meilė...

... didžiausia gyvenimo vertybė yra gyvybė ir pats gyvenimas, o ne daikatai ir jų turėjimas.

Reikėtų prisiminti, kad žmonių dantys "nelabai tinkami mėsai valgyti, jų dantų forma tebėra tokia pat kaip ir augaliniu maistu mitusių protėvių; įdomu ir tai, kad žmogaus virškinimo sistema turi visus fiziologinius vegetaro, o ne mėsėdžio požymius" (J. Naiper, 1970). Net pirmykščių medžiotojų ir rankiotojų 75 procentai maisto buvo vegetariško ir tik 25 procentai ar mažiau - mėsiško.

Dažnai jie remdavosi užkariautojo valdžia – fizine jėga, privertusia daugumą pasitenkinti savo dalimi. Tačiau fizinės jėgos ne visada pakakdavo. Kad žmonės nepradėtų maištauti, reikėdavo užvaldyti ir jų protus. Norint išlaikyti mažumos privilegijas, buvo būtina kontroliuoti žmonių mintis ir jausmus. Bet esant tokiai padėčiai, mažumos vidinis pasaulis iškrypsta lygiai taip pat kaip ir daugumos. Kalinio prižiūrėtojas tampa beveik tokiu pačiu kaliniu. „Elitas“, valdantis tuos, kurie netapo „išrinktaisiais“, pavirsta savo pačių sukurtos priespaudos vergais. Tokiu būdu, ir valdančiųjų, ir valdomųjų protai nukrypsta nuo esminio žmogaus tikslo – žmogiškai jausti ir galvoti, reikšti bei tobulinti įgimtas proto ir meilės galias, kuriom pilnai neišsivysčius, žmogus tampa luošiu.

Žmonijos istorijoje, kai dominavimas oficialiai įsigali ir nebepriklauso nuo asmens sumanumo - kaip iki šiol tebėra daugelyje primityvių visuomenių, - vadui nebereikia nuolatos turėti savo išskirtinių savybių, iš tikrųjų tai jam net ir visai nebūtina jų turėti. Socialinė sistema išmoko žmones, kad titulas, uniforma ar dar kas nors yra vado sugebėjimų įrodymas, ir kol yra šie simboliai, palaikomi visos sistemos, tol vidutinis žmogus net nedrįsta savęs paklausti, ar karalius ne nuogas.

Priešistoriniai medžiotojai ir žemdirbiai neturėjo progų susiformuoti aistringą turto troškimą ar pavydą turtingiesiems, nes nebuvo privačios nuosavybės, kurios būtų galima įsikibus laikytis, ir nebuvo tokių ryškių ekonominių skirtumų, kad keltų pavydą. Priešingai, jų gyvenimo būdas buvo palankus plėtoti bendradarbiavimui ir taikiai sugyventi. Nebuvo pagrindo susiformuoti norą išnaudoti kitus žmones. Mintis apie kito asmens fizinės ar psichinės energijos pajungimą savo tikslams būtų tiesiog absurdiška visuomenėje, kur ekonomiškai ir socialiai nėra pagrindo išnaudojimui.

... daugelyje primityvių tautų žmogus iš kitos genties ar gyvenantis gretimame kaime vos už kelių mylių laikomas visiškai svetimu ar net ne žmogumi ir jo atžvilgiu visai nėra empatijos (...) tik socialinės ir kultūrinės evoliucijos procese padaugėjo žmonių, laikomų žmonėmis.

Lygiai taip pat ir žmogus yra absoliutus žmogus tik tada, kai jis nedirba, kai yra santarvėje su gamta ir su kitais žmonėmis.