Fromm, Erich

... vaizdinys, regėtas sapne, yra kažkokio jūsų patirto jausmo simbolis.

Talmude rašoma: „Nesuprasti sapnai – tarsi neatplėšti laiškai“. Iš tiesų, ir sapnai, ir mitai yra svarbios bendravimo su pačiu savimi priemonės. Jei nesuprasime kalbos, kuria jie parašyti, nesužinosime daug ko, ką žinome ir sakome sau tomis valandomis, kai nemanipuliuojame išoriniu pasauliu.

Kitas trūkumas yra tas, kad sapnų aiškinimas vis dar laikomas užsiėmimu, tinkančiu tik psichiatrams, gydantiems ligonius. Priešingai, esu įsitikinęs, kad simbolių kalba yra tokia užsienio kalba, kurią kiekvienas iš mūsų privalo išmokti. Suprasdami ją mes priartėjame prie vieno iš pačių reikšmingiausių išminties šaltinių – mitų, taip pat galime priartėti prie gilesnių mūsų asmenybės sluoksnių. Simbolių kalba padeda suprasti tuos išgyvenimus, kurie yra ypač žmogiški, nes ir turiniu, ir stiliumi yra bendri visai žmonijai.

... Froidas ėmė nagrinėti sapnus kaip visuotinį žmonių gyvenimo reiškinį, būdingą tiek sergantiems, tiek ir sveikiems. Jis pastebėjo, kad iš esmės sapnai nesiskiria nuo mitų bei pasakų ir kad supratus vienų kalbą galima perskaityti ir kitus.

... užuot pripažinę sapnus, kaip nenuginčijamą mūsų riboto suvokimo įrodymą, mes apkaltiname juos nesąmoningumu.

Simbolių kalba – tai kalba, kuria vidiniai išgyvenimai, jausmai ir mintys išreiškiami taip, tarytum jie būtų jutiminiai išgyvenimai, išorinio pasaulio įvykiai. Simbolių kalbos logika – skirtingais nei įprastos dieninės kalbos logika – vadovaujasi ne laiko ir erdvės kategorijomis, bet intensyvumu ir asociacijomis.

Net ir didžiausias sadistas ir naikintojas yra žmogiškas, toks pat žmogiškas kaip ir šventasis. Jį tik galima pavadinti susigadinusiu gyvenimą paliegėliu, kuriam nepavyko gauti geresnio atsako į iššūkį gimus būti žmogumi, ir taip ir yra; taip pat jį galima pavadinti žmogumi, kuris ieškodamas išsigelbėjimo pasirinko netikusį kelią.

... sadizmas dažniausiai pasitaiko tarp frustraciją patiriančių individų ir tų visuomenės klasių, kurios jaučiasi neturinčios valdžios, gauna mažai malonumų iš gyvenimo, kaip, pavyzdžiui, žemesniosios klasės Romos imperijoje; joms už materialinį skurdą ir socialinį silpnumą buvo kompensuojama sadistiniais reginiais. O Vokietijoje Hitleris pačius fanatiškiausius savo pasekėjus verbavo iš vidurinės klasės apačių. Tą patį galima pastebėti ir valdančiose klasėse, kai jos jaučia grėsmę netekti dominuojančios padėties ir nuosavybės, arba priespaudą patiriančiose grupėse, kurios trokšta keršto.

Iš savo patirties klinikose, kaip gydytojas psichoanalitikas, aš seniai įsitikinau (E. Fromm, 1941), kad sadizmo esmė yra aistra neribotai, kaip dievui, valdyti žmones ir daiktus.

Šiuolaikinis žmogus gyvena beveik nepaliaujamame „triukšme“: radijas, televizija, žinių santraukos, reklamos, filmai – dauguma šių dalykų ne apšviečia, bet bukina protus. Mes klausomės ir stebime racionalizuotus melus, pateikiamus kaip teisybę; visiškas nesąmones, pateikiamas kaip sveiką protą ar aukštesnę specialistų išmintį; tuščias kalbas, intelektualinę tinginystę ar nesąžiningumą, priklausomai nuo situacijos apibūdinamus kaip „garbę“ ar „tikrovę“.