Kaip žmonės trokšta laimės, taip jie ir reikalauja laisvės. Tiki, galėdami daryti, ko nori, jie bus laimingi. O mūsų laiku kitaip dar yra. Beveik galėtai sakyti, žmonės tiki būt laimingi, kad nieko dirbti nebereikės. (...) žmogus iš tikrųjų ir nėra laisvas, galėdamas daryti, ką nori, bet tik tada, jeigu jis apreiškia savo esmę.
Vydūnas
 


Fromm, Erich

Asmenybės pasikeitimas įmanomas tik tuomet, jei ji sugeba "įvesti save" į naują gyvenimo įprasminimo kelią sutelkdama savo gyvenimą skatinančias aistras ir šitaip patirdama aukštesnės kokybės gyvybingumo ir integracijos jausmą negu iki tol. Jei taip neįvyks, žmogų galima prijaukinti, bet išgydyti jo neįmanoma.

Balsuoti:
 5.0 (5)
Komentarai (0)
... aš dar jaunystėje supratau, kad mūsų aistros tampa mūsų nelaimėmis.

(Fromm, Erich. Pamiršta kalba. Vilnius: Vaga. 2008, 79p.)
Balsuoti:
 5.0 (5)
Komentarai (0)
O iš tiesų tai visas, ir "gerąsias", ir "blogąsias", žmogiškąsias aistras galima suprasti tik kaip asmens mėginimą padaryti savo gyvenimą prasmingą ir peržengti banalios, tik gyvybę palaikančios egzistencijos ribas.

Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Aistros, nors ir netiesiogiai, padeda išlikti fiziškai. Jos tokios pat stiprios kaipinstinktai, o kartais net ir stipresnės. Jos suformuoja pagrindą žmogui domėtis gyvenimu, jo entuziazmui, jauduliui; jos yra medžiaga, iš kurios atsiranda ne tik sapnai, bet ir menas, religija, mitai - visa, dėl koverta gyventi.

Balsuoti:
 4.0 (3)
Komentarai (0)
Tyrinėjant agresiją tarp gyvūnų, ir ypač tarp primatų, svarbu pirmiausia nustatyti jų elgsenos skirtumą, kaijie gyvena savo aplinkoje ir kai gyvena nelaisvėje, tai yra iš esmės zoologijos soduose. Stebėjimai atskleidžia, kad primatai laukinėje gamtoje agresijos rodo mažai, o zoologijos sode gali parodyti nepaprastai daug destruktyvumo.
Nustatyti šį skirtumą yra esminės svarbos dalykas suprasti žmogaus agresijai, nes žmogus per visą savo istoriją vargu ar kada gyveno "natūralioje aplinkoje", išskyrus medžiotojus ir rankiotojus bei pirmuosius žemdirbius iki penktojo tūkstantmečio prieš kristų. "Civilizuotas" žmogus visada gyveno "zoologijos sode", t.y. įvairaus masto nelaisvėje ir vergijoje, ir tai tebėra teisinga ir dabar, net pažangiausiose visuomenėse.

Balsuoti:
 4.7 (3)
Komentarai (0)
Tačiau žmogus skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad jis yra žudikas; jis vienintelis primatas, be jokio biologinio ir ekonominio reikalo žudantis ir kankinantis savo rūšies narius ir jaučiantis dėl to pasitenkinimą. Kaip tik ši biologiškai neadaptyvi ir nefilogenetiškai užprogramuota "piktybinė" agresija ir yra tikra problema, kelianti pavojų žmogaus, kaip rūšies, egzistavimui...

Balsuoti:
 4.2 (9)
Komentarai (1)
Turime skirti du visiškai skirtingus agresijos tipus. Pirmasis, bendras žmogui, ir visiems gyvūnams, yra filogenetiškai užprogramuotas impulsas pulti (arba sprukti), kai kyla grėsmė gyvybiniams interesams. Ši gynybinė "gerybinė" agresija padeda išlikti individui ir rūšiai, yra biologiškai adaptyvi ir liaujasi, kai grėsmės nebelieka. Antrasis agresijos tipas, "piktybinė" agresija, t. y. žiaurumas ir destruktyvumas, yra būdinga žmogui ir faktiškai nepasitaiko tarp daugumos žinduolių; ji nėra filogenetiškai užprogramuota ir biologiškai neadaptyvi; ji neturi tikslo, ir jos patenkinimas geidulingas.

Balsuoti:
 3.8 (6)
Komentarai (0)
Surasta: 57
Ankstesnis   6