Dažnai jie remdavosi užkariautojo valdžia – fizine jėga, privertusia daugumą pasitenkinti savo dalimi. Tačiau fizinės jėgos ne visada pakakdavo. Kad žmonės nepradėtų maištauti, reikėdavo užvaldyti ir jų protus. Norint išlaikyti mažumos privilegijas, buvo būtina kontroliuoti žmonių mintis ir jausmus. Bet esant tokiai padėčiai, mažumos vidinis pasaulis iškrypsta lygiai taip pat kaip ir daugumos. Kalinio prižiūrėtojas tampa beveik tokiu pačiu kaliniu. „Elitas“, valdantis tuos, kurie netapo „išrinktaisiais“, pavirsta savo pačių sukurtos priespaudos vergais. Tokiu būdu, ir valdančiųjų, ir valdomųjų protai nukrypsta nuo esminio žmogaus tikslo – žmogiškai jausti ir galvoti, reikšti bei tobulinti įgimtas proto ir meilės galias, kuriom pilnai neišsivysčius, žmogus tampa luošiu.