Sadizmas
Net ir didžiausias sadistas ir naikintojas yra žmogiškas, toks pat žmogiškas kaip ir šventasis. Jį tik galima pavadinti susigadinusiu gyvenimą paliegėliu, kuriam nepavyko gauti geresnio atsako į iššūkį gimus būti žmogumi, ir taip ir yra; taip pat jį galima pavadinti žmogumi, kuris ieškodamas išsigelbėjimo pasirinko netikusį kelią.
(Fromm, Erich. Žmogaus destruktyvumo anatomija, I tomas. Vilnius: Vaga. 2008, 31p.)
| Balsuoti: | Komentarai (1) |
... sadizmas dažniausiai pasitaiko tarp frustraciją patiriančių individų ir tų visuomenės klasių, kurios jaučiasi neturinčios valdžios, gauna mažai malonumų iš gyvenimo, kaip, pavyzdžiui, žemesniosios klasės Romos imperijoje; joms už materialinį skurdą ir socialinį silpnumą buvo kompensuojama sadistiniais reginiais. O Vokietijoje Hitleris pačius fanatiškiausius savo pasekėjus verbavo iš vidurinės klasės apačių. Tą patį galima pastebėti ir valdančiose klasėse, kai jos jaučia grėsmę netekti dominuojančios padėties ir nuosavybės, arba priespaudą patiriančiose grupėse, kurios trokšta keršto.
(Fromm, Erich. Žmogaus destruktyvumo anatomija, I tomas. Vilnius: Vaga. 2008, 189p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Iš savo patirties klinikose, kaip gydytojas psichoanalitikas, aš seniai įsitikinau (E. Fromm, 1941), kad sadizmo esmė yra aistra neribotai, kaip dievui, valdyti žmones ir daiktus.
(Fromm, Erich. Žmogaus destruktyvumo anatomija, I tomas. Vilnius: Vaga. 2008, 237p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |