Kaltė
Kriminalinio akto principas: Kaltės dydis yra tiesiog proporcingas jos neigimo intensyvumui.
(Mikalauskas, Remigijus. Merfis kišenėje. Antologija 1. Vilnius: Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras. 2001, 29p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kaltė - tai įsiklausymas į vidinį sąžinės balsą, priekaištaujantį žmogui dėl nepadarytų darbų arba neteisingai atliktų veiksmų. Šis balsas sako, kad individas yra kaltas prieš kitus žmones, bet tuo pat metu kaltas ir prieš patį save, nes nusikalsdamas kitiems jis išduoda savo principus. Nejaučiantis kaltės negirdi to sąžinės balso, kuriuo iš tiesų kalba ne tik sąžinė, bet ir kiti žmonės - apgauti, nuskriausti, nukentėję dėl kaltininkų, arba tie, kuriems jis galėjo padėti, bet nepadėjo.
XX a. vokiečių filosofas ir psichiatras Karlas Jaspersas skiria keturias kaltės rūšis:
1. Kriminalinę kaltę ... veiksmai, prieštaraujantys aiškiai apibrėžtiems įstatymams ...
2. Politinę kaltę. Ji slypi valstybės veikėjų veiksmuose ir valstybinėje pilietybėje, dėl kurios aš turiu kęsti tos valstybės veiksmų padarinius ... kiekvienas žmogus yra atsakingas už valdžią, kurią yra išrinkęs, ir todėl turi prisiimti kaltę už valstybės valdovų klaidingus veiksmus ...
3. Moralinę kaltę ... Moralinę kaltę jaučiantis žmogus asmeniškai atsako už kiekvieną veiksmą, kurį yra padaręs. nuo moralinės kaltės jo negali išgelbėti kitas asmuo ... Žmogus pats sprendžia - vykdyti ar ne paliepimą arba patarimą. Todėl jis pats asmeniškai yra atsakingas už savo veiksmus, o ne kažkas kitas, kuris jam patarė ar paliepė ...
4. Metafizinę kaltę. Tarp žmonių, kaip žmonių, esama solidarumo, kuris kiekvieną daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas ... žmogus yra kaltas ne tik tada, kai pats asmeniškai padaro ką nors blogo, bet ir kai neužkerta kalio kitų daromam blogiui.
XX a. vokiečių filosofas ir psichiatras Karlas Jaspersas skiria keturias kaltės rūšis:
1. Kriminalinę kaltę ... veiksmai, prieštaraujantys aiškiai apibrėžtiems įstatymams ...
2. Politinę kaltę. Ji slypi valstybės veikėjų veiksmuose ir valstybinėje pilietybėje, dėl kurios aš turiu kęsti tos valstybės veiksmų padarinius ... kiekvienas žmogus yra atsakingas už valdžią, kurią yra išrinkęs, ir todėl turi prisiimti kaltę už valstybės valdovų klaidingus veiksmus ...
3. Moralinę kaltę ... Moralinę kaltę jaučiantis žmogus asmeniškai atsako už kiekvieną veiksmą, kurį yra padaręs. nuo moralinės kaltės jo negali išgelbėti kitas asmuo ... Žmogus pats sprendžia - vykdyti ar ne paliepimą arba patarimą. Todėl jis pats asmeniškai yra atsakingas už savo veiksmus, o ne kažkas kitas, kuris jam patarė ar paliepė ...
4. Metafizinę kaltę. Tarp žmonių, kaip žmonių, esama solidarumo, kuris kiekvieną daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas ... žmogus yra kaltas ne tik tada, kai pats asmeniškai padaro ką nors blogo, bet ir kai neužkerta kalio kitų daromam blogiui.
(Degėsys, Liutauras ir Aškinytė, Rasa. Etika, 7-9 klasėms. Vilnius: Kronta. 2004, 174-175p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kaltų nėra; kiekvienas, sąmoningai ar ne, įgyvendina Dieviškosios išminties nubrėžtą planą. Tad Šlovė priklauso visiems.
(Borchesas, Chorchė Luisas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, 291p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Jei žmogus apgailestauja ką nors padaręs ar nepadaręs ir todėl nori pasielgti gerai ar pakeisti tokį elgesį lėmusią nuostatą, jis nepasiners į kaltės jausmus. Jei jis taip daro, tai reiškia, kad išsisukinėja nuo sunkios užduoties – pasikeisti. Juk gedėti daug lengviau nei keistis.
(Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2008, 236-237p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |