Lankomiausios citatos

Gerosios savybės be priešininko vysta; jų dydis ir jėga atsiskleidžia tuomet, kai kantrybė parodo, ką jos gali. Žinok, tą patį reikia daryti geriesiems vyrams, kad neišsigąstų grublų ir sunkumų, nesiskųstų likimu, kad visa, kas atsitinka, laikytų geru. Svarbu ne ką, o kaip pakeli.

Priešistoriniai medžiotojai ir žemdirbiai neturėjo progų susiformuoti aistringą turto troškimą ar pavydą turtingiesiems, nes nebuvo privačios nuosavybės, kurios būtų galima įsikibus laikytis, ir nebuvo tokių ryškių ekonominių skirtumų, kad keltų pavydą. Priešingai, jų gyvenimo būdas buvo palankus plėtoti bendradarbiavimui ir taikiai sugyventi. Nebuvo pagrindo susiformuoti norą išnaudoti kitus žmones. Mintis apie kito asmens fizinės ar psichinės energijos pajungimą savo tikslams būtų tiesiog absurdiška visuomenėje, kur ekonomiškai ir socialiai nėra pagrindo išnaudojimui.

Taip pat, jei būsi prisirišęs prie savo palikto turto arba, paregėjęs jį valdomą ir naudojamą kitų, trokšdamas [atgauti] , pajusi tiems žmonėms neapykantą, tai, užuot papuolęs į [karmos] „skirtą“ rojų, tikrai atgimsi pragaro [kankiniu] arba alkana dvasia (preta). Ir nors tu prisirišęs prie paliktų turtų, jais naudotis nebegali.

Geresnį jį padarysi iškęsdamas, blogesnį - bardamas. Nereikia kietinti jo šarvo, leisk išsaugoti gėdos likučius. Garsiai ištartas priekaištas dažnai palaužia netvirtą padorumą. Niekas nesibijo matomų dalykų; sučiuptajam atimama galimybė gėdytis.

Istatymų gynėjui ir valstybės vadovui dera, kol gali, ugdyti žmones kuo švelnesniais žodžiais, patariant, ką reikia daryti, ir įžiebiant sielose garbingumo ir teisingumo norą, sukeliant neapykantą ydpms, išmokinant vertinti dorybes. Paskui tegu jis pereina prie griežtesnės kalbos, kuri ragins ar priekaištaus, pagaliau tegul pasuka prie bausmių, kol kas lengvų ir atidedamų, tegu didžiausias bausmes skiria už didžiausius nusikaltimus, kad niekas nežūtų, išskyrus tą, kuriam pražūtis pačiam išeitų į naudą.

Didžiai padėčiai tinka didi siela. Jei ji nepakils virš tos padėties, neatsistos aukščiau, kartu nusileis žemiau. Didelės sielos požymis - maloningumas ir ramybė, niekinamas žiūrėjimas iš aukšto į skriaudas ir užsipuolimus.

... klaidą lemia ne įstatymų leidėjas, o pati dalyko prigimtis, - juk tokia yra gyvenime pasitaikančių įvykių gausybė.

Turėdami didelę teisę įsakinėti, imkime pavyzdį iš mažesniųjų. Esama ne vienos įsakinėjimo rūšies: princepsas įsakinėja piliečiams, tėvas - vaikams, mokytojas - mokiniams, tribūnas ar centurijonas - kariams. Ar neatrodys niekam tikęs tėvas, be rimtos priežasties nuolatos periantis vaikus? Katras mokytojas vertesnis laisvųjų mokslų: ar lupantis mokiniams kailį užsikirtus atminčiai ir akiai nevikriai slystelėjus pro raides, ar siekiantis taisyti ir mokyti paraginimu bei sugėdinimu?

Dažnai jie remdavosi užkariautojo valdžia – fizine jėga, privertusia daugumą pasitenkinti savo dalimi. Tačiau fizinės jėgos ne visada pakakdavo. Kad žmonės nepradėtų maištauti, reikėdavo užvaldyti ir jų protus. Norint išlaikyti mažumos privilegijas, buvo būtina kontroliuoti žmonių mintis ir jausmus. Bet esant tokiai padėčiai, mažumos vidinis pasaulis iškrypsta lygiai taip pat kaip ir daugumos. Kalinio prižiūrėtojas tampa beveik tokiu pačiu kaliniu. „Elitas“, valdantis tuos, kurie netapo „išrinktaisiais“, pavirsta savo pačių sukurtos priespaudos vergais. Tokiu būdu, ir valdančiųjų, ir valdomųjų protai nukrypsta nuo esminio žmogaus tikslo – žmogiškai jausti ir galvoti, reikšti bei tobulinti įgimtas proto ir meilės galias, kuriom pilnai neišsivysčius, žmogus tampa luošiu.