Lankomiausios citatos

... civilizacija atpažįsta save savo kūriniuose ... 

Mokslui grįžus prie alchemijos principų arba archetipų teorijos ir analogijos dėsnio, didysis skilimas būtų užgydytas ir atkurta sąsaja tarp religijos ir mokslo, filosofijos, meno. Taip pat politikos.  

Esu įsitikinęs, kad civilizacija ir visuomenė išsilaiko pačių smulkiausių doros dalelių, glūdinčiuose atskiruose individuose, dėka ...  

Naujųjų laikų žmogaus nelaimės (dvasinė tuštuma ir asmenybės izoliacija, taip pat piktą lemiantis civilizacijos vystymasis) priežastys nulemtos Proto amžiaus mokslo ir filosofijos.  

Kur ne kur tikras poetas pasinaudojo tolerancija, kurios rėksmingi avangardistai išsireikalavo iš eilinių duonos valgytojų, bet dauguma atvejų pergalė pasirodė esanti dar vienas ironiškosios Istorijos pokštas, kadangi „sunki“ poezija tapo visuotinio triukšmo („visi kalba, niekas nesiklauso“ ir „visi rašo, niekas neskaito“) dalimi ... Vienu iš galbūt nesąmoningu perversmo dalyvių siekių buvo klientūros gausinimas apsunkinant suvokimą ir dangstantis paslaptim ... 

 Didžioji rankų darbo bėda – tai, jog esi priverstas tokias ilgas valandas dėti pastangas tiesiog tam, kad išgyventum.  Vergas – tas, kuriam sunkiai triūsti siūloma ne dėl kokio gero tikslo, o tiesiog kad išgyventų. Tada jis turi atsiriboti, arba nusiristi iki vegetacinio lygmens.

Paklusimas žmogui, kurio valdžia nėra nušviesta teisėtumo, – tai košmaras. 

Gėris būna dvejopas – nors ir vienas, ir kitas vadinamas tuo pačiu vardu, kiekvienas yra iš pašaknų kitoks: gėris kaip blogio priešybė ir absoliutus gėris. Absoliutus neturi priešybės. Santykinis gėris nėra absoliučiojo priešybė; jis išplaukia iš jo, bet juos sieja ne komutatyvumo ryšys. Mes trokštame absoliutaus gėrio. O pasiekti galime tik gėrį, susijusį su blogiu. Mes puolame prie jo per apsirikimą, kaip princas, pasiruošęs įsimylėti tarnaitę vietoj jos šeimininkės. Apsirikimo priežastis – drabužiai. Socialinis aspektas nudažo santykinį gėrį absoliučiojo spalva. 

Pinigai, mechanizacija, algebra. Trys dabartinės civilizacijos monstrai. Visiška analogija.
Algebra ir pinigai iš esmės yra niveliavimo priemonės, pirmoji – intelekto sferoje, antrieji – tikrovėje. 

Engimui pasiekus tam tikrą laipsnį, galingieji neišvengiamai įsigudrina tapti savo vergų garbinimo objektu.  Žmogus negali pakelti minties, kad yra prievartos auka, žaislas kito rankose. Tada, jei iš jo atimtos bet kokios priemonės išsivaduoti iš prievartos, jam belieka vienintelė galimybė: įtikinti save, kad visa tai, ką yra verčiamas daryti, jis daro savo noru, kitaip tariant, paklusnumą pakeisti atsidavimu. Ir kartais jis netgi pasistengs padaryti daugiau, negu jam liepta, ir kentės mažiau, lygiai kaip vaikai juokdamiesi iškenčia fizinį skausmą žaidimo metu, nors toks skausmas jiems būtų sunkus išbandymas, jei patirtų jį kaip bausmę. Kaip tik tokia gudrybė ir žemina sielą: iš tikrųju, toks atsidavimas pagrįstas melu, nes jo priežastys neatlaiko išbandymo