Citata
Eriksono (1950) aštuonių psichosocialinės raidos pakopų santrauka
Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.)
Tai, ar vaikas išmoksta suvokti pasaulį kaip saugų ir patikimą, labiausiai priklauso nuo tėvų globos kokybės, patenkinat fizinius ir psichologinius poreikius.
Autonomija arba abejonė (1-3 m.)
Tėvų reakcija į augančius fizinius ir psichinius vaiko sugebėjimus bei jo poreikį pačiam ką nors atlikti ugdo arba savikontrolės ir pasitikėjimo savimi jausmus, arba abejones savo jėgomis.
Iniciatyva arba kaltė (3-6 m.)
Vaikai, gavę plačias galimybes užsiimti motorine ir intelektine veikla, būna iniciatyvūs, sugeba planuoti ir prisiimti atsakomybę. Nedėmesingi ir nepalaikantys tėvai sukelia kaltės jausmą.
Darbštumas arba nepilnavertiškumas (6-11 m.)
Vaikai, kurie raginami veikti, kurti, dirbti ir paskatinami už pastangas, vysto savo įgūdžius, pasididžiavimą pasiekimais, tampa darbštūs, siekiantys tikslų. Galimybių ir paramos stoka, kritiškas požiūris lemia žemą vaiko savigarbą.
Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė)
Pasinaudodami naujais pažintiniais sugebėjimais paaugliai turi formuoti nuoseklų savasties jausmą, integruodami praeities patirtį ir ateities vaidmenų siekį.
Intymumas arba vienatvė (jaunystė: 20-30 m.)
Jauni suaugusieji privalo tobulinti sugebėjimą bendrauti ir rūpintis kitais, nebijodami prarasti savo tapatumo. Alternatyva - likti vienišam.
Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius: 40-65 m.)
Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Nesugebėję susitvarkyti su šia užduotimi rūpinasi tik savo poreikiais ir norais.
Vientisumas arba nusivylimas (senatvė iki mirties)
Vientisumas reiškia žmogaus sugebėjimą atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą. Tai palengvina ir susitaikymą su mintimi apie artėjančią mirtį. Nusivylusieji vertina savo gyvenimą kaip tuščią, apgailestauja, jaučia, kad nebeliko laiko ką nors keisti ir bijo mirties.
Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.)
Tai, ar vaikas išmoksta suvokti pasaulį kaip saugų ir patikimą, labiausiai priklauso nuo tėvų globos kokybės, patenkinat fizinius ir psichologinius poreikius.
Autonomija arba abejonė (1-3 m.)
Tėvų reakcija į augančius fizinius ir psichinius vaiko sugebėjimus bei jo poreikį pačiam ką nors atlikti ugdo arba savikontrolės ir pasitikėjimo savimi jausmus, arba abejones savo jėgomis.
Iniciatyva arba kaltė (3-6 m.)
Vaikai, gavę plačias galimybes užsiimti motorine ir intelektine veikla, būna iniciatyvūs, sugeba planuoti ir prisiimti atsakomybę. Nedėmesingi ir nepalaikantys tėvai sukelia kaltės jausmą.
Darbštumas arba nepilnavertiškumas (6-11 m.)
Vaikai, kurie raginami veikti, kurti, dirbti ir paskatinami už pastangas, vysto savo įgūdžius, pasididžiavimą pasiekimais, tampa darbštūs, siekiantys tikslų. Galimybių ir paramos stoka, kritiškas požiūris lemia žemą vaiko savigarbą.
Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė)
Pasinaudodami naujais pažintiniais sugebėjimais paaugliai turi formuoti nuoseklų savasties jausmą, integruodami praeities patirtį ir ateities vaidmenų siekį.
Intymumas arba vienatvė (jaunystė: 20-30 m.)
Jauni suaugusieji privalo tobulinti sugebėjimą bendrauti ir rūpintis kitais, nebijodami prarasti savo tapatumo. Alternatyva - likti vienišam.
Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius: 40-65 m.)
Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Nesugebėję susitvarkyti su šia užduotimi rūpinasi tik savo poreikiais ir norais.
Vientisumas arba nusivylimas (senatvė iki mirties)
Vientisumas reiškia žmogaus sugebėjimą atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą. Tai palengvina ir susitaikymą su mintimi apie artėjančią mirtį. Nusivylusieji vertina savo gyvenimą kaip tuščią, apgailestauja, jaučia, kad nebeliko laiko ką nors keisti ir bijo mirties.
(Lemme, Barbara Hansen. Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 2003, 72p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |