Laikas

Protingam žmogui gaišatis — liga.  

Skirtingai negu Newtonas ar Schopenhaueris, jūsų protėvis netikėjo absoliučiu ar vieningu laiku. Jis tikėjo begalybe laikų, svaiginančiai augančiu tinklu išsiskiriančių, susiliejančių ir paralelių laikų. Šis laiko tinklas - kurio gijos priartėja viena prie kitos, išsišakoja, susipina ar nepaiso viena kitos per amžius - apima kiekvieną galimybę. Daugumoje tų laikų mes neegzistuojame. Kai kuriuose esate jūs, bet ne aš, kituose esu aš, o jūsų nėra, dar kituose esame abu. 

... laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių. 

Jose aksioma: Nieko nėra laikinesnio už pastovumą.
Loginė išvada: Nieko nėra pastovesnio už laikinumą. 

Vienas iš paslaptingiausių reiškinių yra laikas. Žmogus bando jį suprasti ir išmatuoti, kurdamas teorijas, laikrodžius ir kalendorius, rašydamas dienoraščius ar atsiminimų knygas, fotografuodamas. Tačiau niekam nėra pasisekę "sučiupti", "sustabdyti" laiko. Laikas taip ir lieka neapčiuopiamas: neaišku, iš kur jis ateina ar kur nueina. 

- O iš tikrųjų vasara nesibaigė, pasakė Tomas. - Ir niekada nesibaigs. Aš visą amžių atsiminsiu, kas atsitiko kiekvieną šios vasaros dieną. 

Pasaulyje esama šimtų būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. 

Ne, yra tik vienas vienintelis būdas sulėtinti laiką: reikia žiūrėti į viską aplinkui, o pačiam nieko nedaryti! Šitaip galima vieną dieną paversti į tris. Aišku, tik žiūrėk ir nieko nedaryk. 

Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tik ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra. 

Kiekvienas tegul patikrina savo mintis: ras jas visiškai užimtas praeitimi ir ateitimi. Mes beveik visai negalvojame apie dabartį , o jei galvojame, tai tik norėdami pasisemti šviesos ateities tvarkymui. Dabartis niekada nėra mūsų tikslas. Praeitis ir dabartis tėra mums priemonės, o tikslas - tik ateitis. Taigi niekada negyvename, tik viliamės gyventi. Visada ketiname būti laimingi, bet neišvengiamai niekada tokie neesame.