Dykinėjimas

Mano manymu, dykinėjimas – ne mažesnė visuomenės rykštė, kaip ir vienatvė. Niekas taip neslegia proto, niekas negimdo tiek smulkmeniškumų, apkalbų, šmeižtų, priekabių, melo, kaip užsidarymas visam laikui tarp keturių sienų, kada kompanija, neturėdama jokio darbo, yra priversta nuolat plepėti. Kai visi užsiėmę, jie kalba tik tuomet, kai turi ką pasakyti; o kai nieko neveiki, turi kalbėti be paliovos, ir iš visų nepatogumų šitas yra kebliausias ir pavojingiausias. Drįstu netgi žengti toliau ir tvirtinti, kad draugija gali būti tikrai maloni tik tada, kai kiekvienas ne tiktai kuo nors užsiėmęs, bet ir kai pats užsiėmimas reikalauja bent kiek atidžios <...> Ypač apmaudu ir juokinga stebėti, kai tuzinas drimbų <...> savo smegeninę vargina tik tam, kad iš burnos plūstų neišsenkamas žodžių tvanas: puikus užsiėmimas! Šitie žmonės, kad ir ką jie veiktų, visada tiktai kamuoja ir kitus, ir save. 

... turėti laiko - pats nuostabiausias dalykas ir kartu pavojingiausias patyrimas. Dykinėjimas fatališkas tik vidutinybėms. Daugelis net nesugeba įrodyti, kad jie - ne vidutinybės.