Išpažintis

Kai būdavo graži diena, vos tik atsikėlęs, bėgdavau į terasą įkvėpti vėsaus, gaivinančio rytmečio oro, paganyti akių gražaus ežero plotuose, žavinguose jo krantų ir kalnų virtinių reginiuose. Nežinau geresnio būdo šlovinti dievybei, kaip tas nebylus žavėjimasis, kurį žadina jos veikalų stebėjimas ir kurio neįmanoma išreikšti kokiais nors konkrečiais veiksmais. Suprantu, kodėl miestų gyventojai yra mažatikiai: juk jie mato tik mūrus, gatves ir nusikaltimus; bet negaliu suprasti, kaip gali netikėti sodiečiai, ypač tie, kur gyvena atkampiau. Kaip gali nedžiūgauti jų siela ir nekilti šimtą kartų dienoje į kerinčių stebuklų tverėją? 

[A]š pastebėjau, kad daug svarbiau, netgi turint ribotą protą, giliai pažinti bent vieną dalyką, kad galėtum teisingai spręsti apie jį, negu būti plačiausiai išsimokslinusiam ... visi didieji moksilninkai, išmaną tiek daug dalykų, iš tikrųjų žino taip maža ... 

Apskritai tikintieji dievą susikuria tokį, kokie yra jie patys: gerieji susikuria gerą, blogieji – blogą; neapykantos ir tulžies pilni šventeivos temato pragarą, todėl kad jie mielai visus pasmerktų amžinoms kančioms; meilingos ir švelnios sielos visai netiki pragaru ... 

Mano manymu, dykinėjimas – ne mažesnė visuomenės rykštė, kaip ir vienatvė. Niekas taip neslegia proto, niekas negimdo tiek smulkmeniškumų, apkalbų, šmeižtų, priekabių, melo, kaip užsidarymas visam laikui tarp keturių sienų, kada kompanija, neturėdama jokio darbo, yra priversta nuolat plepėti. Kai visi užsiėmę, jie kalba tik tuomet, kai turi ką pasakyti; o kai nieko neveiki, turi kalbėti be paliovos, ir iš visų nepatogumų šitas yra kebliausias ir pavojingiausias. Drįstu netgi žengti toliau ir tvirtinti, kad draugija gali būti tikrai maloni tik tada, kai kiekvienas ne tiktai kuo nors užsiėmęs, bet ir kai pats užsiėmimas reikalauja bent kiek atidžios <...> Ypač apmaudu ir juokinga stebėti, kai tuzinas drimbų <...> savo smegeninę vargina tik tam, kad iš burnos plūstų neišsenkamas žodžių tvanas: puikus užsiėmimas! Šitie žmonės, kad ir ką jie veiktų, visada tiktai kamuoja ir kitus, ir save. 

Kodėl taip susiklostė, kad, radęs tiek gerų žmonių jaunystėje, tiek mažai jų beradau senyvame amžiuje? Argi jų padermė išnyko? Ne, bet luomas, kur šiandien esu priverstas jų ieškoti, jau nebe tas, kur jų rasdavau kitados. Liaudyje, kur stiprios aistros prabyla tik protarpiais, natūralūs jausmai daug dažniau pasireiškia. O aukštesniuose sluoksniuose jie visiškai išblėsę, ir po jausmo kauke byloja tik šaltas apskaičiavimas ir tuštybė.