Laikas

... laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių. 

Jose aksioma: Nieko nėra laikinesnio už pastovumą.
Loginė išvada: Nieko nėra pastovesnio už laikinumą. 

Vienas iš paslaptingiausių reiškinių yra laikas. Žmogus bando jį suprasti ir išmatuoti, kurdamas teorijas, laikrodžius ir kalendorius, rašydamas dienoraščius ar atsiminimų knygas, fotografuodamas. Tačiau niekam nėra pasisekę "sučiupti", "sustabdyti" laiko. Laikas taip ir lieka neapčiuopiamas: neaišku, iš kur jis ateina ar kur nueina. 

- O iš tikrųjų vasara nesibaigė, pasakė Tomas. - Ir niekada nesibaigs. Aš visą amžių atsiminsiu, kas atsitiko kiekvieną šios vasaros dieną. 

Pasaulyje esama šimtų būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. 

Ne, yra tik vienas vienintelis būdas sulėtinti laiką: reikia žiūrėti į viską aplinkui, o pačiam nieko nedaryti! Šitaip galima vieną dieną paversti į tris. Aišku, tik žiūrėk ir nieko nedaryk. 

Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tik ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra. 

Kiekvienas tegul patikrina savo mintis: ras jas visiškai užimtas praeitimi ir ateitimi. Mes beveik visai negalvojame apie dabartį , o jei galvojame, tai tik norėdami pasisemti šviesos ateities tvarkymui. Dabartis niekada nėra mūsų tikslas. Praeitis ir dabartis tėra mums priemonės, o tikslas - tik ateitis. Taigi niekada negyvename, tik viliamės gyventi. Visada ketiname būti laimingi, bet neišvengiamai niekada tokie neesame. 

Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma. 

Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis - vanduo, čiurlenantis tamsioje uoloje, šaukiantys balsai, žemė, byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus. Eikime dar toliau ir paklauskime, kaip Laikas atrodo? Jis - sniegas, tyliai krentantis į juodą šulinį, senovinis begarsis filmas, kuriame šimtas milijardų veidų lyg naujametiniai balionai krenta žemyn, krenta į nebūtį. Tai va kaip Laikas kvepia, atrodo ir skamba.