Iliuzijos

Prarasta paslapties prasmė. Žmonės tiki, kad gali viską suprasti ir valdyti. Ir bijo kančios mirties.  

Palikime kiekvienam jo iliuzijas. 

Žmogus yra psichinis procesas, kurio mes nevaldome arba valdome tik iš dalies. Todėl negalime nieko galutinai nuspręsti, nei apie savo gyvenimą. Jei galėtume - žinotume apie save viską, tačiau geriausiu atveju tai būtų iliuzija. iš tikrųjų, niekada nežinome, kaip viskas įvyko. Gyvenimo istorija prasideda kažkur, tam tikrame taške, kurį vos galime prisiminti, tačiau jau tuomet viskas mums atrodė labai sudėtinga. Taip pat nežinome, kas mūsų gyvenime įvyks ateityje. taigi istorija neturi pradžios, o jos tikslą galime nuspėti tik apytikriai. 

Kiekvienas tavo rašomas žodis kuria pasaulį.
- Pasaulį?
Rašeiva atrodė nustebęs.
- Iliuziją apie pasaulį, - patikslino Zaratustra. - Tu rašai tai, ką žmonės skaito prie kavos ir šmykšt - tu jau dievas. Tu irgi atsakai už žudynes, prievartavimus, vagiliavimą, prostituciją, karus, ekonomines krizes ir apgailėtinas televizijos laidas. Kokį pasaulį rašysi šiandien?
Rašeiva įsiuto, tarsi Zaratustra būtų apkaltinęs jį sangulavimu su motina, ir, Zaratustrai kertant siaurą gatvelę, suriko pavymui:
- Tau atsirugs, šėtone. Paversiu tavo gyvenimą pragaru.
- Sudie, pasakė Zaratustra.  

Jaunas žmogus yra iliuzijoje, iš gyvenimo ir iš savęs jis tikisi kažko nepaprasto; o vyresni žmonės, savo ruožtu, dažnai iliuziškai prisimena savo jaunystę.  

Laimė, kuri akla savęs pažinimui, kuri nuo pradžios iki pabaigos yra apgaulė, kuri kyla iš mieguistumo, tingumo ir iliuzijos, yra neišmanymo prigimties.
(18.39) 

Daugelis kitų įvykių (naftos krizė ir pan.) niekuomet net nebuvo prasidėję, niekuomet neegzistavo, nebent kaip dirbtinės peripetijos - abstraktai, erzacai ir istorijos, katastrofų bei krizių artefaktai, kurių paskirtis - hipnotizuoti išorinę aplinką. Visa žiniasklaida ir oficialusis informacijos scenarijus tik tuo ir užsiima, kad palaiko įvykiškumo, užstatų realumo, faktų objektyvumo iliuziją. 

Kai tavo intelektas išsigaus iš iliuzijų tankymės, tapsi abejingas ir tam, ką girdėjai, ir tam, ką išgirsi.
(2 skyrius, 52 tekstas)

Esu įsitikinęs, kad nors iliuzijos dažnai ramina ir drąsina, vis dėlto galų gale silpnina ir palaužia dvasią.
Tačiau viskam savas laikas. Niekada nieko neatimk, jei neturi ko geresnio pasiūlyti. Neapiplėšk paciento, negalinčio ištverti žiaurios tikrovės. Ir niekada nesivargink bandydamas įveikti religiją - vis tiek nepavyks. Pernelyg stiprus tikėjimo troškimas, pernelyg gilios šaknys, kultūros įtaka pernelyg stipri. 

Jūs tikite, jog esate savo protas. Tai yra iliuzija. Jūs patekote savo instrumento valdžion.