Bhagavad-Gita

Trys vartai atveria kelią į pragarą. Tai geismas, pyktis ir godulys. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turi juos apeiti, nes jie veda į pražūtį.
(16.21)

... gilink žinojimą. Ir vis dėlto, meditacija - geriau negu žinojimas, o veiklos vaisių atsižadėjimas - geriau negu meditacija, nes jų atsižadėjus, pasiekiama proto ramybė.
(12.12) 

Kas kuria gėrį, Mano drauge, to niekada neįveikia blogis. 

(6.40)

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.
(2.22) 

Aukščiausias Viešpats yra visų širdyse, o Arjuna. Jis nurodo klajonių kelius visoms gyvoms esybėms, kurios tūno kūne tarytum mašinoje, pagamintoje iš materialios energijos.
(18.61) 

Kas iš pradžių atrodo nuodai, o vėliau - tarytum nektaras, ir kas pažadina žmogų savęs pažinimui, yra dorybės gunos laimė. 

Laimė, kuri patiriama, kai susiliečia juslės su juslių objektais, ir kuri pradžioje yra tarsi nektaras, bet ilgainiui virsta nuodais, pasakyta, yra aistringos prigimties.
(18.38) 

Laimė, kuri akla savęs pažinimui, kuri nuo pradžios iki pabaigos yra apgaulė, kuri kyla iš mieguistumo, tingumo ir iliuzijos, yra neišmanymo prigimties.
(18.39) 

Kas mato, kad visą veiklą atlieka kūnas, kurį sukūrė materiali gamta, ir supranta, kad savasis "aš" nedaro nieko, tas regi tiesą.
(13.30) 

Žmogui mąstant apie juslių objektus, išsivysto potraukis jiems. Potraukis pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.
(2 skyrius, 62 tekstas)