Pavyduolis abejoja, kad pajėgs "išlaikyti" partnerį; kaip tik todėl jis gali jį iš tikrųjų prarasti, nes žmogų, kurio ištikimybe abejoja, stumia į neištikimybę, tiesiog gena į trečio asmens rankas.

Tikras meilės santykis nepalieka vietos pavydui. Juk tokiu atveju pavydas iš principo nepagrįstas, nes tikros meilės prielaida ta, kad mylimas žmogus suvokiamas kaip ypatingas ir nepakartojams, taigi iš esmės nepalyginamas su kitais žmonėmis. O konkurencija, kurios taip bijo pavyduolis, reikštų, kad jį galima lyginti su konkurentu mylimumo požiūriu. Tačiau neįmanomos jokios varžybos nei konkurencija, kai esi tikrai mylimas: kiekvienas žmogus tam, kuris jį myli, yra neprilygstamas ir todėl hors de concours [Už konkurso ribų(pranc.)].

Meilė yra aktyvi žmogaus galia, kuri sugriauna sienas, skiriančias žmogų nuo artimųjų ir sujungia jį su kitais; meilė padeda įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, kartu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo individualumą. Meilėje įmanomas paradoksas – du žmonės tampa viena, ir vis dėlto išlieka du.

Infantiliška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes esu mylimas“. Brandi meilė vadovaujasi kitu principu:“Aš esu mylimas, nes pats myliu“.
Nesubrendusi meilė teigia: „Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: „Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

Jei meilė būtų tik jausmas, nebūtų pagrindo pasižadėti – mylėsiu amžinai.

... meilė kitiems ir meilė sau nėra alternatyvos. Priešingai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma...

Kai įsimyli – ir beždžionė atrodo graži, kai nemyli – ir nuo lotoso nusisuki.

Mylėjimas yra išgyvenimas, o draugystė – nuostata. Mat mylėti galima ir negyvus daiktus, o abipusė draugystė galima tik sąmoningai pasirinkus; sąmoningą pasirinkimą lemia [sielos] nuostata. Vadovaudamiesi ne aistra o nuostata, žmonės savo mylimiesiems linki gero dėl jų pačių, o mylėdami draugą myli tai, kas jiems patiems yra gera.

O meilėje įsimylėjėlis dažnai priekaištauja, kad už jo meilės perteklių nėra pakankamai atsilyginama, nors jis pats kartais neturi nieko, už ką jį reikėtų mylėti. Kita vertus, mylimasis skundžiasi, kad įsimylėjėlis, iš anksto visko prižadėjęs myli savo mylimąjį tik dėl malonumo, o šis įsimylėjėlį – tik dėl naudos, bet abiem trūksta ir vieno, ir kito. Jeigu tokia būna draugystės priežastis, draugystė visuomet išyra, nes draugai negauna to, dėl ko susidraugavo. Mat jiedu mylėjo ne vienas kitą, o tik tai, ką galėjo vienas kitam duoti, bet tai – labai nepastovus dalykas. Užtat juodviejų draugystė ir išyra. Tačiau draugystė, kuri remiasi būdu, kaip jau sakyta, išlieka.

... meilė sau pačiam pereina ir į kitus.