Padėsiu geriems žmonėms, krėsdama šunybes blogiems. Tai man patinka! 

Varnas Abrakas buvo užkietėjęs senbernis. Jis mėgdavo postringauti šitaip:
– Viengungio gyvenimas daug patogesnis. Visų pirma, nereikia sukti lizdo. Antra, nereikia vaidytis su žmona. Ir trečia, netenka kasmet rūpintis pustuziniu alkanų varniukų. Pirma jie viską suryja, lieki plikas kaip tilvikas, o paskui vis tiek išskrenda savais keliais. 

– Be to, žinok, kad šioje mokykloje niekas neverčiamas mokytis. Jeigu įsidėmėsi, ką aš tau perskaitysiu iš Koraktoriaus, gerai, jei ne – pats sau pakenksi, įsidėk tai galvon. 

– Karas kareiviui yra geriausia, ko gali norėti. Jeigu jis nebus kinkadrebys ir turės truputį laimės, tai jam netruks nei šlovės, nei grobio. Jis gaus ordiną, ir jį pakels už žygdarbius į kapralus aba net į vachmistrus... 

Tačiau patirtis sako, kad vaikams, kvailiams ir girtuokliams net velnias pagalvę pakiša. 

– Tada kam mes išvis dirbame, sušuko jis, – jeigu viską galima burtais padaryti, ką nuveikiame rankomis!
– Na taip, – sutiko Tonda, – bet įsivaizduok, kaip greit toks gyvenimas įgrįstų! Be darbo ilgainiui nusibosta – netrukus išeitum šunims šėko pjauti. 

– Kai ko gyvenime, – tarė vyresnysis gizelis, – žmogus negali nė įsivaizduoti. Su tuo reikia susitaikyti. 

[P]ažinojau vieną, kuris manė girdįs, kaip žolė auga, tačiau ten tik šiaudai jo galvoj čežėjo. 

– O jeigu meistras sužinos, ką Andrušas dabar pasakė ...
– Kas ... išleidžia garą, – tarė Krabatas, – tas ... geriau viską daro, ko iš jo reikalaujama, o Kozelio raisto malūne, kaip pats matai, reikalaujama gana daug. 

O narsa nepriklauso nuo ūgio.