Grožis – tai atsitiktinumo ir gėrio dermė. 

Pinigai, mechanizacija, algebra. Trys dabartinės civilizacijos monstrai. Visiška analogija.
Algebra ir pinigai iš esmės yra niveliavimo priemonės, pirmoji – intelekto sferoje, antrieji – tikrovėje. 

Engimui pasiekus tam tikrą laipsnį, galingieji neišvengiamai įsigudrina tapti savo vergų garbinimo objektu.  Žmogus negali pakelti minties, kad yra prievartos auka, žaislas kito rankose. Tada, jei iš jo atimtos bet kokios priemonės išsivaduoti iš prievartos, jam belieka vienintelė galimybė: įtikinti save, kad visa tai, ką yra verčiamas daryti, jis daro savo noru, kitaip tariant, paklusnumą pakeisti atsidavimu. Ir kartais jis netgi pasistengs padaryti daugiau, negu jam liepta, ir kentės mažiau, lygiai kaip vaikai juokdamiesi iškenčia fizinį skausmą žaidimo metu, nors toks skausmas jiems būtų sunkus išbandymas, jei patirtų jį kaip bausmę. Kaip tik tokia gudrybė ir žemina sielą: iš tikrųju, toks atsidavimas pagrįstas melu, nes jo priežastys neatlaiko išbandymo

Gėris būna dvejopas – nors ir vienas, ir kitas vadinamas tuo pačiu vardu, kiekvienas yra iš pašaknų kitoks: gėris kaip blogio priešybė ir absoliutus gėris. Absoliutus neturi priešybės. Santykinis gėris nėra absoliučiojo priešybė; jis išplaukia iš jo, bet juos sieja ne komutatyvumo ryšys. Mes trokštame absoliutaus gėrio. O pasiekti galime tik gėrį, susijusį su blogiu. Mes puolame prie jo per apsirikimą, kaip princas, pasiruošęs įsimylėti tarnaitę vietoj jos šeimininkės. Apsirikimo priežastis – drabužiai. Socialinis aspektas nudažo santykinį gėrį absoliučiojo spalva. 

Paklusimas žmogui, kurio valdžia nėra nušviesta teisėtumo, – tai košmaras. 

 Didžioji rankų darbo bėda – tai, jog esi priverstas tokias ilgas valandas dėti pastangas tiesiog tam, kad išgyventum.  Vergas – tas, kuriam sunkiai triūsti siūloma ne dėl kokio gero tikslo, o tiesiog kad išgyventų. Tada jis turi atsiriboti, arba nusiristi iki vegetacinio lygmens.

... distancija yra grožio esmė, nes per atstumą tikrovė tampa grynesnė, apvalyta nuo valios gyventi, nuo mūsų plėšraus geismo valdyti ir turėti ... 

„Pasišvęsti literatūrai “, deja, reiškia visokiausias elgetavimo atmainas.  

Iš nerimo, nevilties, abejonių ir naujų bandymų susiklosto kur kas logiškesnė nei tikėjomės visuma. 

Ištariu: dvidešimtasis amžius ir pašiurpstu. Kalnynai tylėjimo. Nes, nepaisant viso kalbų triukšmo, milijardų žodžių per minutę, nepaprastai išplitusios spaudos, kino, televizijos, vis didėja neįvardinta tikrovė, o ta kita, paaiškintoji, nespėja įkandin ... Kiekvienas, susimąstęs apie tai, kaip be pėdsakų prasmenga įvykiai, situacijos, atmosfera, žmonės, ištisi miestai ir šalys ...