Reinkarnacija

... koks bus mūsų ateities pasaulis, priklauso nuo to, ką jau išmokome ankstesniuose. Jei nieko neišmoksi, būsimas pasaulis niekuo nesiskirs nuo senojo: jame galios tos pačios nelyginant švinas sparnus slegiančios ribos, kurias teks įveikti. 

Nors mes, žmonės, turime savo nuosavus, asmeninius gyvenimus, kita vertus, daugiausia esame kolektyvinės dvasios, kurios metai prilygsta šimtmečiams, atstovai, aukos ir skatintojai. Galime visą gyvenimą manyti, jog vadovaujamės tik savo galva, ir niekada nepastebėti, kad svarbiausiais momentais tebuvome statistai pasaulio teatro scenoje. Esama mums nežinomų faktų, kurie veikia mūsų gyvenimą, ir ypač todėl, kad jie yra pasąmoniniai.
Vadinasi, bent jau viena mūsų esybės dalis gyvena šimtmečiuose - toji dalis, kurią aš asmeniniam vartojimui esu pavadinęs "Nr. 2". 

Tarkime, jog sniegas ir ledas yra paskirtys, o vanduo yra įsikūnijimas. Kai vanduo sustingsta, jis tampa ledu, tačiau tada vėl ištirpsta ir tampa vandeniu. Vanduo – tai įsikūnijimas. 

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.
(2.22) 

Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties jis pereina į naują kūną.
(2 skyrius, 13 tekstas) 

Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau,
dar prieš gimimą tave aš pašventinau, –
pranašu tautoms tave aš paskyriau.
(1:5) 

Išgirskite mane, salos,
atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos!
Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, –
dar motinos įsčiose tebesantį,
jis ištarė manąjį vardą.
(49:1)